Kai žmogus patiria meilę, jis tarytum išprotėja. Viskas aplink pasidaro taip gražu, o širdy taip gaivu, lengva ir saldu. Jis ne eina, bet skrenda skrenda... Jis tampa geras visiem, ir niekaip negali pamiršti savo meilės. Jis tik ir galvoja apie savo mylimąjį, kaip su juo susitikti, kaips jis kažką pasakė, kaip jį pradžiuginti...
Tai žmonės vadina meile ir tai pati saldžiausia patirtis, kokią mes galime rasti gyvenime. Po kurio laiko šios meilės nė kvapo. Kur ji dingo? Ar kada nors sugrįš? Kodėl taip? Todėl, kad mūsų širdis išties savanaudė. Meilė iš tokios širdies išbyra kaip smėlis tarp pirštų.
Bet tik toks intensyvus jausmas, kaip meilė, gali numalšinti širdies troškulį. Tik tai ją gali užpildyti.
Po tokios įžangos papasakosiu apie sielą. Siela tai tas „aš", kuris yra tavo kūne. Tas tu. Tas stebėtojas. Ta gyva būtybė, kurios sąmonė aprėpia visą kūną. Televizorius, mokytojai ir mokslininkai tau pasakys, kad tokių dalykų nėra. Dvasiniai prasimanymai, tai senovės žmonių vaizduotė. Bet tau nereikia įrodinėti, kad tu egzistuoji. Tu- esi didžiausias fenomenas. Ir pats sau esi įrodymas, kad tikrai esi. Tu- asmenybė, gyvenanti mechaniniame vežime, vadinamame kūnas, esi didžiausia mįslė.
Sielai, kūno gyventojai, didžiausias džiaugsmas yra santykiai, kupini tyros meilės. Išmok mylėti kasdiena vis labiau.
Yra tokia viena gyva būtybė, kurios sąmonė pasklidus po visą kūriniją. Ji apima viską, žino viską. Ją žmonės vadina Dievu. Iš šios asmenybės atsiranda visos kitos mažos asmenybės, kaip aš ir tu. Tu ją kartais tyliai tyliai girdi, kaip savo sąžinės balsą.
Slaptingiausi šventraščiai atskleidžia paslaptį: „Mus Dievas sukūrė tam, kad galėtų savo meile su mumis pasidalinti." Visaip jį žmonės vadina, Alachu, Krišna... Ir Jis yra geriausias mūsų draugas. Jis vienintelis gyvenimas po gyvenimo lydi mus ir laukia, kol vėl atsigręšim į Jį. Jis kaip mylintis tėvas, visai nepyksta kada jį apvemiam, kada sakom, kad nemylim, net Jį neigiam.. Jis kantriai laukia ir toliau pildo mūsų užgaidas.
Jis toks žavus. Jei bent kiek Jį pažįsti- Jis pagrobia tavo širdį. Visose autentiškose religinėse praktikose yra daug istorijų apie tokius šventuosius, kurie pažadino seniai pamirštus santykius su savo artimiausiu draugu- Dievu. Jų širdys tada prisipildo tiek daug tyros meilės, kad jos užtenka visom kitom gyvom būtybėm. Kiekviena tokių šventų asmenybių mintis, žodis ar veiksmas skirti suteikti džiaugsmo savo mylimajam. Jie iš tolo švyti, ir visų, kas susitinka su jais, širdys kaip mat suminkštėja.
Pažadinti šiuos slaptingus, vidinius santykius yra aukščiausias pasiekimas, gyvenimo kulminacija, didžiausias tobulumas, rečiausias ir brangiausiai pasitaikantis palaiminimas, tai intensyviausias ir vis augantis meilės ir džiaugsmo fontanas.
Yra labai daug nuostabių istorijų apie nuoširdžius vaišnavus, krikščionis ar musulmonus, kurie, kartodami šventus Dievo vardus, išlaisvino jų širdyje esančią meilę Dievui, pažino Jį, ir išprotėjo dėl Jo. Ši meilė išdegina iš širdies egoizmą, pyktį, pavydą, gobšumą, išdidumą, iliuziją... Tai pilnai pažadina tave, išlaisvina, pripildo palaimos, amžinybės ir žinojimo.
Tiesiog nuoširdžiai ir dėmesingai kuo daugiau kartok betkurį Dievo vardą, ir ši slaptinga dvasinė tavo prigimtis palaipsniui ims busti. Gal tai skamba neįtikėtinai, nepatraukliai ar neįsivaizduojamai. Kol neparagausi šventų vardų saldumo, nė per plauką nesuprasi apie ką aš kalbu. Nors šventi vardai nėra tokie pigūs, bet tokie galingi, kad be abejonės užlies visą pasaulį meilės nektaro banga.
Linkiu tau kuo greičiau atsigerti iš šio šventojo gralio taurės. Linkiu paragauti šio transcendentinės meilės Krišnai nektaro vandenyno, ir visiškai jame paskęsti.
Kur bebūtum, ką beveiktum - kartok
Harė Krišna Harė Krišna
Krišna Krišna Harė Harė
Harė Rama Harė Rama
Rama Rama Harė Harė
Ir būk laimingas
http://www.youtube.com/watch?v=RFvzM75NkYs
http://www.youtube.com/watch?v=C6QPY9Mzs4E
Su meile, tavo draugas
Sankirtan das
