šeštadienis, gruodžio 31, 2011

Du plius du ir afrikoj keturi

Kasdien visiems užsiregistravusiems www.backtohome.com dvasinis mokytojas Sankarshan das Adhikari siunčia dvasinę mintį.
Šiandien noriu pasidalinti nuostabiu klausimu kurį gavo mokytojas ir nuostabiu mokytojo atsakymu.
Galime matyti, kad šventų vardų kartojimo technika veikia nepaisant kokioje šalyje žmogus gyvena ar kokiais rūbais jis dėvi.

Citata iš kasdien gaunamų dvasinių naujienų (www.backtohome.com):



Question: I Can't Stop Chanting the Name of Allah

Please accept my humble obeisances at your lotus feet.

All glories to Srila Prabhupada.

I thank you so much for sending me the Ultimate Self Realization Course. I am very grateful to you. I am a Sufi Muslim. In my beginning I was lazy in chanting alone or in weekly kirtan. (Sufism is similar to bhakti yoga in that we also chant the name of  God.) For many, many years I was fighting in martial arts. Once an opponent kicked me on my right jaw. I was literally knocked out and was in a coma. After that I understood that I had gotten a near death experience. Making a long story short, I encountered angels or luminous beings, and their chief of higher rank said to one of the angels, "Tell him to go back on earth because his time for death has not come yet, and tell him to chant a lot the name of God."  So the angel told me to go back in earthly life and advised me very earnestly to chant a lot the name of God. The angels seemed to know my life very well. So being a Sufi Muslim my main mantra is "Allah." After that I used to do with discipline mantra japa for hours until my knees are severely hurting. I still have pain in my knees now. Our way is to say loudly from the chest, "Allah Allah Allah." It is in Arabic language the greatest name of God Almighty.

I chant this name of God loudly when driving, walking, or even watching the news on the TV. As my spiritual master is no longer here on earth I will ask this question of you:

My mantra is running itself without any effort. For example, in many cases or even in board meetings at work my tongue is chanting the name of Allah loudly. And when my colleagues look at me in a strange way I feel ashamed. So I bite my tongue, but my mind is chanting it instead. It seems I am here and not here. What does this mean? And does the chanting reach the atma?

Sincerely yours,

Ali
 

Answer: You Are Fortunate Indeed

That you have such a taste for chanting the holy name of God means that you are a very, very fortunate being. You are feeling your presence in the material world and at the same time realizing that you are actually from a different world, the spiritual world . This is very nice.

Chanting the Holy Name of God brings you back to your original spiritual nature as the atma, an eternal spirit-soul. And this chanting connects you in loving relationship with the Supreme Personality of Godhead, Allah or Krishna, who is seated within your heart.

Sankarshan Das Adhikari

penktadienis, gruodžio 30, 2011

Kai pamačiau - pirma mintis buvo tokia: "Et, toli iki dvasingumo jiems". Ir tada pagalvojau... Už kelių minučių pradėjau susimąstyti - juk aš irgi toks pat dvasininkas.
Kol gyveni pats sau - rodosi jau esi šventas, todėl nieko nėra nuostabiau kaip gyventi su bhaktais, nes šitos iliuzijos anksčiau ar vėliau ima sklaidytis :)

Noriu išmokti matyti dalykus, kokie jie ir yra - kiekvienas žmogus yra labai brangus Krišnai. Ir Dievas taip myli kiekvieną, kad matydamas pasimetusius savo vaikus tiesiog plyšta iš sielvarto.

O kaip Krišna džiaugiasi, kai kažkas visgi mėgina grįžti pas Jį?

Šventoji Faustina dalinosi savo realizacijom pasakodama, kad Dievas lieja nesuvokiamą meilę kiekvienai gyvai būtybei, bet labai reta tokių sielų, kurios atsuka savo širdį į šią Dievo malonę. Tokių sielų labai labai reta.

Todėl jei nėra galimybes gyventi su bhaktais, tuomet reikia prašyti Viešpaties, kad bent suteiktų galimybę atlikti tarnystę kartu su jais, ir kad Viešpats duotų tinkamą regėjimą, kad galėtume suprasti nepaprastos dovanos didybę.

ketvirtadienis, gruodžio 22, 2011

Linksmų šventų Kalėdų

Šiandien atlikinėjau savo įprastą rytinę tarnystę. Viena iš jos dalių - pagaminti pusryčius ir juos paaukoti.

Tai mistinis maisto gamybos meditacijos procesas, kurį gali išmokti kiekvienas. Kuomet ruošiame maistą - už to visą laiką slypi tam tikras motyvas. Norime pasotinti savo pilvą, patenkinti liežuvį, pagerinti sveikatą ar uždirbti pinigų. Nei vienas iš šių ar panašių motyvų mūsų meditacijai netiks.

Šiandien svečiavosi ypatingas svečias - Prabhupados mokinys, dvasinei praktikai paaukojęs per 30 metų.
Jis paskaitoje pasakojo, kad visame pasaulyje į tūkstančius Dievo namų plūsta milijonai žmonių ir kiekvienas kažko iš Jo nori...

Kartą turtingam žmogui įgriso, kad visi jo aplinkiniai tikisi iš jo naudos. Jam buvo skaudu, kad jis neturi nei vieno tikro draugo. Tad Jis išsikraustė į kitą miestą ir apsimetė eiliniu žmogeliu - keliaudavo į miestą, draugaudavo su žmonėmis, žaisdavo krepšinį, padėdavo rengti miesto šventes. Jo širdis džiūgavo - pagaliau su manim bendrauja ne vien tik tikėdamiesi naudos...

Taip ir Dievui be galo pabosta būti Dievu. Žinoma Jo padėtis kiek kitokia - Jam artimų santykių netrūksta, bet minios kažko prašančių žmonių tikrai daug džiaugsmo neteikia.

Rečiausias pasaulyje sutinkamas turtas - tyra bhakti. Tyra bhakti - tai kuomet kažkas ateina pas Dievą ir nieko neprašo sau, o vietoj to klausia - "Dieve, ką aš galiu padaryti, kad suteikčiau džiaugsmo Tau?"

Tai suprasdami mes galime maisto ruošimo procesą paversti į galingiausią meditaciją. Užuot gaminus savanaudiškai - mes galime gaminti tam, kad pavaišinti Dievą. Ir ne dėl to, kad Jį papirkti, bet tiesiog tam, kad Jį pradžiuginti. Jei aš gaminsiu ir sudėsiu visą meilę, visas geriausias mintis, visą koncentraciją ir didelį norą pasitarnauti Jam - tuomet iškarto jusiu iš širdies kylantį neapsakomą dvasinį džiaugsmą. O pagaminęs šį maistą (be gyvūnų kūnų) aš iš širdies Dievui pasiūlysiu - Jis mielai tai priims. Ne dėl to, kad neturėtų ryžių ar būtų vargšas, bet todėl, kad tai pagaminta su tikra meile.

Ir Dievui visai nerūpi kokiai religijai save priskiriat, ar kokiais rūbais rengiatės, ar kokios tautybės esate. Jam rūpi tik ar norite kažką iš Jo gauti, ar tiesiog norite iš meilės pasitarnauti.

Taip jau yra, kad širdyje daug savanaudiškumo, Bet nuoširdžiai mėginant kiekvieną savo veiksmą atlikti kaip meilės dovaną Dievui, palaipsniui širdys apsivalys ir ši natūrali meilė pabus.

Lygiai tokią žinią pasauliui atnešė Dievo sūnus - Jėzus Kristus. Tai pati didžiausia dovana, kurią galima dovanoti žmonėms - paslaptį, kaip pamilti Dievą. Linkiu atrasti tikrą Kalėdų stebuklą.

sekmadienis, gruodžio 18, 2011

Draugas atsiuntė video su techno mišiomis:
http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13241276471323830471&sk=2

Man tai sukėlė sekančius pamąstymus.

Koks didelis džiaugsmas - visi eina į "party", dar geriau - visą festivalį. Jaunas žmogus puikiai pažįsta šitą jausmą. Renkasi daug smagaus jaunimėlio, "playlistas" žada puikią naktį, suvažiuoja ir visi narkotikų dileriai. Ima virpėti oras nuo penkiais aukštais sukrautų garso kolonėlių :)) Girdisi džiaugsmo šūksniai!!!


O koks finalas? Ištįsę veidai su tuščiu žvilgsniu. Bet mes nepasiduosim - kitą penktadienį vėl sužimba viltys atrasti taip ieškomą išsivadavimą...

Jei egzistuoja troškulys - egzistuoja ir jį numalšinantis vanduo. Ko taip trokšta milijonai sielų, plūstančių į tokius renginius ?

Tai vadinama Yagija (jagija). Nes tai natūralus sielos poreikis - susirinkti į didelę grupę ir atlikti jagiją.

Didžėjus man visada priminė šventiką, kuris praveda ritualą... Bėda tik viena - šis ritualas neturi turinio. Jeigu tik visą tai sujungti su absoliutu - tuomet jis būtų išbaigtas ir širdis pilnai patenkinta.

Štai kokia jagija !

šeštadienis, gruodžio 17, 2011

Ko galime pasimokinti iš šio video? Visų pirma man tai primena mėginimą pasiekti materialų pasitenkinimą ir tam dedamas nesuvokiamai dideles pastangas. O iš pozityvios pusės - kaip reikia nepasiduoti siekiant dvasinio tikslo :)) Norėčiau tiek pastangų dėti, kaip ši kiaulaitė, ir tuo pat metu kantriai laukti nepriežastinės malonės. Juk iš manęs galima atimti viską, bet niekas negali atimti vieno - aš visada galėsiu šauktis Viešpaties.

Tikri priešai - tik manyje

Nėra nieko nuostabiau kaip gyventi su bhaktais (žmonėm, kurie skiria savo laiką dvasiniam pršvietėjimui). Prieš kelias dienas mano mielas bičiulis pasidalino savo mintim. Jis pasakojo:
„Šįryt per meditaciją galvojau, kodėl kartais pykstam ant žmonių. Kartais kažkas mus įžeidžia, kartais kažkas šiaip nepatinka. Ir iš vidaus Krišna davė atsakymą: tai iš tiesų viduje esantys priešai (pyktis, geismas, gobšumas, išdidumas, iliuzija ir beprotybė) verčia mus galvoti, kad kažkas yra blogas, verčia pykti ant kitų. Išties kiti niekuo dėti – tiesiog tie priešai sėdi tavo galvoje ir sako - šis žmogus blogas, šitas toks, šitas anoks. Bet juk tas, kuris nugalėjo šiuos priešus – jam visi tampa draugai.“

penktadienis, gruodžio 16, 2011

Savižudžio skambutis

Prieš kelias dienas į ašramą skambino vienas vyras. Jis labai dėkojo, kad prieš porą metų taip pat jam paskambinus kažkas kalbėjosi su juo pusantros valandos. Tai išgelbėjo jį nuo savižudybės. Noriu kuo greičiau išmokti būti dėmesingu visiem –tiesiog pastebėdami ir priimdami žmogų galime tiek daug jam duoti.

antradienis, kovo 22, 2011

India 11 03 22


Vedos sako, kad pasaulyje labai retą žmonių, kurie kupini tyros meilės Dievui. Žmonių, kuriem patinka pats Dievas, o ne tai, ką galima iš Jo gauti.

Teko sutikti tokį žmogų ir klausytis nuostabių jo pasakojimų. Žinoma neperduosiu to jausmo, bet norėčiau šį tą perpasakoti.

Tai nuostabi istorija, aprašyta vedose. Kartą vienas jaunas princas norėjo prisėsti ant tėvo kelių, bet labiau mylima žmona paprieštaravo, nes tai ne jos vaikas.. Jaunasis Druva taip nuliųdo ir įsižeidė, verdamas nubėgo pas mamą. „Mama! Aš noriu didesnės karalystės nei turi mano tėvas, kad parodyčiau ko esu vertas!“ Mama paaiškino, kad šiuo klausimu tik Dievas gali padėti, ir papasakojo, kad didieji išminčiai Dievo ieškoti išeina į miškus... Vaikis nieko nelaukęs tuoj pat išlėkė į džiunglių tankymes. Tai labai pavojinga, mažas vaikas tikrai negali tokiomis sąlygomis išgyventi. Ten gyvena plėšrūs žvėrys, gyvatės, skorpionai...

Vaikis bastėsi po džiungles... Matydamas jo rimtuma vienas išminčius – Narada Munis nusprendė aplankyti jį. Taip ir kiekvieno gyvenime, jei Dievas mato žmoguje nora pažinti jį – Jis atsiunčia tikrą dvasinį mokytoją. Jei mato polinkį apgaudinėti save – atsiūs tokius žmones, kurie mus apgaudinės..

Narada pamokė stebuklingos mantros „Om namo Bhagavatė Vasudėvaja“ Ir liepė pastoviai ją kartoti. Taip pat apibūdino Dievo asmenį, paaiškino, kad Jis neturi materialios, tačiau turi dvasinę formą. Jis yra visur ir anapus visko. Jis vienu metu palaiko visas gyvas būtybes... Narada pamokino širdyje medituoti į Jo trancendentinę formą... Davęs pamokymus Narada pasitraukė.

Druva ėmė taip uoliai praktikuoti... Nuolat kartojo mantrą, ir meditavo. Jis taip sumažino savo materialius poreikius. Pradžiai valgė tik nukritusius lapus. Paskui tik gėrė, netrukus tik kvėpavo. O Galiausiai praktiškai nustojo ir kvėpuoti. Dėl to sutriko net visos visatos ritmas.

Druvos meditacija buvo tokia koncentruota, kad labai greitai jis pasiekė dvasinį tobulumą. Netrukus Viešpats, patenkintas tokiu jo ryžtu apsireiškė Jo širdyje. Berniukas iš ties pamatė trancendentinį Viešpaties pavidalą. Jį gali regėti tik tie, kuriem Viešpats nusprendžia pasirodyti. Druva ištiko užliejo dvasinė ekstazė. Bet netrukus Viešpats Dingo. Liko tik tamsa. Tuomet Jis atsimerkė ir Viešpatį išvydo priešais save. Viešpats atrodė tiesiog kerinčiai. Druva nieko panašaus nebuvo patyręs.

Dėl meditacijos, o galiausiai Dievo pasirodymo berniuko širdis visiškai apsivalė. Jis prabilo: „Brangus Dieve. Aš buvau toks kvailas ir apakintas materialios energijos. Tai ko aš siekiau – tėra tik stiklo šukės, lyginant su tuo ką gavau – Tave. Aš nebenoriu jokios karalystės, noriu tiktai gyventi Tavo džiaugsmui. Leisk man nuolat Tau tarnauti, tai mano vienintėlis džiaugsmas.“

Tai viena iš milijono istorijų, kaip žmogus pasiekė tobulumą. Bet paskaitoje išgirdau ir visiškai neseniai įvykusią istoriją.

Toje pačioje šventykloje, kur vyko paskaita gyveno jauna vienuolis. Jis nebuvo krimtęs materialių mokslu, ar kažkuo dar išoriškai išsiskiriantis. Taip jau nutiko, kad Jis gulėjo mirtės patale, jį kankino dideli skausmai. Jis sirgo vėžiu. Žmonės ateidavo pas jį, ir pralinksmėdavo, įgydavo jėgų ir noro gyventi ir tobulėti. Kada mokytojas ir dar viena vyresnė moteris atėjo jo aplankyti, jis praktiškai nesugebėjo kalbėti.

Fiziškai Jis buvo bejėgis. Taip ir mes nelabai kontroliuojame savo aplinkos. Nesvarbu kas ir kur bebūtume, bet ateina aplinkybės ir mes nieko negalime pakeisti. Tačiau šio žmogaus širdis – tikras lobynas. Matydamas kad jį aplankė vyresni žmonės, jis iš nuolankumo mėgino nusilenkti jiem. Jis buvo toks dėkingas mokytojui, kad davė Jam Dievą. Jis buvo toks laimingas, galėdamas vidujai būti su Dievu.. Iš jo plūste plūdo meilė ir džiaugsmas, nepaisant to kad išorinės aplinkybės darė jį materialiai bejėgiu – bet Jis buvo visiškai laisvas. Ir viskas ko Jis tenorėjo, tai suteikti džiaugsmo Dievui ir visiem Jo vaikam...

Mes esame tikri, ir Dievas tikras. Ir kiekvienas galime išmokti bendrauti su Juo. Galime pažadinti savo dvasinę sąmonę ir jausmus. Ir koks gi didesnis turtas nei šis gali būti mirties akimirkoje?

Štai kokias gražias istorijas aš išgirdau.

India 11 03 20

Žmonės netiki, kad yra Dievas. "O kas Tas Dievas?", paklausiu jų. "Dievas, tai toks žmogus, kuris gyvena debesyse :)". Žinoma, kad tokio Dievo nėra ;)))

Bet visai nesunku suprasti, kad visa visuma – gyva. Žvelgiant į gamtos grožį, į kompleksišką ir harmoningą visatos dėsnių sistemą - aišku kaip diena, kad tokia sistema reikalauja sąmoningo kūrėjo. Ar atsiranda sudėtingos fizikos knygos, ar muzika iš niekur? Ar atsiranda iš negyvos energijos? Žinoma ne. Tai kaip gi tokie sudėtingi ir suderinti dėsniai, tokia graži kūrinyja atsirado iš nieko?

Už visko, ką matom slypi aukštesni dėsniai... Slypi sąmonė.... Visa ši kūrinyja byloja apie nuostabias kūrėjo savybės. Visa kūrinyja tai kaip orkestras, o Dievas – dirigentas. Kiekvienas iš mūsų – muzikantas. Niekas negimė mokėdamas groti :) Mūsų gyvenimas – tai grojimas. Kiekvienas turime teisę pasirinkti, ar groti tai kas mum šaus į galvą, ir ignoruoti dirigentą, ar mėginti groti pagal Jį. Dirigento diktuojama muzika – tai meilė. Mūsų pačių sugalvota muzika – tai egoizmas. Kad ir kokia graži ji bebūtu, vis viena nesiderins su likusia kūrinijos dalimi.

Dievui nereik šventyklų. Tai mum jų reik. Šventykla tai ligoninė. Arba geriau sakyti – muzikos mokykla, kur mes galime išmokti groti:)

Vakar buvau vienos tokios šventyklos atidarime.
















trečiadienis, kovo 16, 2011

India 11 03 16




Vakar vėl pakeičiau dislokacijos vietą. Daba esu ramiame Bengalore priemestyje, sėdžiu ant stogo, šviečia šilta saulutė, pučia ramus vėjelis. Šiandien ekadašis - laba palanki dvasiniai praktikai diena, tad mėginsiu pakartoti daugiau šventų vardų.

Mano širdį graudina jos pačios kietumas :) Kai matau vaišnavų nesuvaidintą nuolankumą ir paprastumą – imu suprasti kokia tai neįkainuojama vertybė ir nepramušamas skydas.

Indijos žmonės dorovingesni nei Lietuvoj. Taip pat ir labai religingi. Bet dauguma tas religingumas – tik tušti sentimentai, be gilaus supratimo ir turinio. Senosios Indijos kultūros šaknys pakirstos ir masinėje kultūroje vos keli belikę jos lapeliai sparčiai džiūna.

Paprastas žmogus yra inertiškas – jis tiesiog elgiasi atkartodamas lyderius. Dabar lyderiai akli, akli ir jų pasekėjai, todel visas pasaulis lyg paklaikusi gyvūnų banda, lekianti į prarają. Be abejonių, grynoji dvasinė tradicija lig šiol gyva, saugoma ir praktikuojama didžiųjų tradicinių keturių vedinių mokyklų (mokytojų - mokinių sekų), tačiau tikrai nedominuoja. Vedinė kultūra gyvavo visame pasaulyje, vėliau tik Indijoje, o dabar gali aptikti vos kelis šios tikros tviesos žiburėlius. Dėl šio amžiaus įtakos didelė dauguma visuomenės lyderių – brachmanų degradavo. Vis dar įtaką turinti kastų sistema – jau keli šimtmečiai yra visiškai nukrypusi nuo pirminės savo formos. Dvasinius mokslus (aprašytus vedų literatūroje) gali suvokti ir mokinti tik vidinę švarą turintis žmogus. Žmogus, kuris neturi pykčio, geismo, pavydo, išdidumo, gobšumo... Tai ir yra tikras brachmanas. Tačiau iškrypusioje kastų sistemoje brachmanu gali būti tik turintys privilegijuotą teisę – taip vadinamų brachmanų šeimose gimę žmonės. Ar daktaro šeimoje gimęs vaikas automatiškai turi savybės atlikti chirurginę operaciją?

Kuomet visiškai nekvalifikuoti žmonės reprezentuoja dvasinius mokslus – prasideda chaosas žemėjė ir spekuliacijų lavina.

pirmadienis, kovo 14, 2011

India 11 03 14

Velai gryžau į Bengalore ir kelias valandas numigau. Anksti ryte turėjau išvažiuoti traukiniu į Pune. Buvo vos kelios minutės susiruošti, bet dėl kelių priežasčių nenorėjau/negalėjau taip greitai išlėkti. Nebuvo jokio pasirinkimo... Mintyse pagalvojau: „Krišna, Tu viską kontroliuoji.. Tebūna kaip Tu nori...“. Visiškai netikėtai paskambino vienas vienuolis ir paprašė pagalbos – pasilikti Bengalore porai dienų, o vėliau grįžti kartu su Juo. Jis net bilietą turi man :) Krišna :)

Ar Jūs jaučiate kad esate? Kai kurie mokslininkai kvailai tiki, kad iš cheminės reakcijos atsiranda šis fenomenas – sąmonė. Atsiranda individas, kuris suvokia kad yra. Niekam dar to nepavyko įrodyti, bet daug kas tuo aklai tiki...

Tik pagalvokit logiškai, ar galima sumaišius kelis chemikalus gauti asmenybę? Asmenybę kuri turėtų sąmonę kaip mes. Asmenybę kuri trokšta, turi charakterį? Asmenybę, kuri suvokia, kad egzistuoja ir nenori išnykti?

Kvaila :) Bet visa vakarų civilizacija pastatyta remiantis šia kvaila prielaida.

Net vaikas gali suprasti, kad mes esam atskiri nuo kūno, ir nustojus jam egzistuoti – mes išliksime. Mes esame gyvi - o meterija inertiška ir beasmenė.

Mes neatsiejama amžina visumos dalis.

Dar viena kvaila koncepcija – mes linkę manyti, kad išorė ir aš – nepriklausomi. Bet jei tik suprastume, kad esame visumos dalis, tuomet nustotume eksplotuoti išorę, nes žinotume, kad mes-dalis jos. Išnaudodami ją – išnaudojame save. Ar kas vagia iš savo namų? Ar kas griauna savo namus? Ar kas dergia savo namuose?

Tiesiog reikia atsisėsti ramiai. Užmerkti akis. Giliai įkvėpti, atsipalaiduoti. Ir jausti kaip mano vidus ir išorė- vieningos sistemos dalis. Todėl aš saugus. Niekas negali man pakenkti – nes visa yra vieninga sistema. Nėra priešų, atskirų nuo manęs.

sekmadienis, kovo 13, 2011

India 11 03 13


Dabar 9 val. vakaro. Katik pajudėjom atgal į Bengalore miestą. Kelionė truks tris valandas, tad turėsiu laiko apmąstymam.



Bendraudamas su vienuoliais ir kitais žmonėmis, kurie praktikuoja bhakti jogą išmokau vieną labai svarbią pamoką. Bent jau teoriškai.... Kokią baisą pabaisą žmogus nešiojasi širdyje? KRITIKA. Bhakti Tirtha Svamis savo knygoje
„Dvasinis karys“ rašo, kad net
80 procentų žmogaus minčių – negatyvios, kritiškos: Jis toks, jis anoks šis žmogus turi tokį trūkumą, pas jį negraži nosis, ka šis kvailys čia kalba? Bet nuostabūs vaišnavai su kuriais bendravau turi visai priešingą bruožą. Jie nuolat labai nuoširdžiai šlovina kitų gerąsias savybes.

Dabar išduosiu paslaptį. Jei mes mąstome ar kalbame apie žmogaus betkurią savybę – vyksta mistinis procesas. Mes ir įgyjam tų pačių bruožų.

Kita paslaptis kaip perimti savybes – tarnauti. Jei pavyksta kuo nors pagelbėti šventų bruožų turinčiam žmogui – tai greičiausias procesas dvasiškai tobulėti. Todėl tikri išminčiai visą gyvnenimą paaukoja tarnystei šventom asmenybėm.