Šiame kaime aš buvau prieš dvejus metus. Pamenu kaip tuomet ankstų rytą meditavau kartodamas mantrą. Oras buvo šaltas, drėgnas. Buvo tamsu, tvyrojo rūkas. Pirmą kartą taip aiškiai širdim pajutau, kad esu pasiklydęs gimimų ir mirčių tamsoje. Tamsoje kurioje išnyra ir vėl pranyksta kasdieninės aplinkybės, žmonės, gyvenimai... Bet mantra vėl ir vėl tolygiu ritmu skalaudama mano samonę pažadino labai gilų, persmelkiantį jausmą. Tai gilus suvokimas, kad ateis laikas ir šią tamsią egzitencijos naktį išsklaidys ir sušildys dvasinė saulė. Aiškus įsitikinimas, kad egzistuoja išėjimas iš šio sapno ir aš žingsnis po žingsnio judu teisinga kryptim.
Praėjus dviems metams galėjau akivaizdžiai įvertinti, kiek ši trancendentinė saulė prasiskverbė į mano sielą. Šis tikėjimas ir pajautimas tos dvasinės švėsos gerokai sustiprėjo. Iš vienos pusės, jei būčiau apie tai išgirdęs dar prieš susiduriant tiesiogiai – vargiai būčiau patikėjęs, kad tokia vidinė transformacija ir pabudimas apskritai yra imanomi. Ir tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad tai taip lengvai pasiekiama. Iš kitos pusės gaila, kad nerimtai žiūriu į dvasinį procesą, nes akivaizdu, kad mantra širdį galėtu valyti daug greičiau... Galėčiau matyti ne žybčiojančią šviesą tunelio gale, bet pastoviai maudytis nektariškuose meilės spinduliuose.
Kaip gerai, kad mantra atėjo į mano gyvenimą! Ačiū visiem, kurie ją man dovanoja!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą