pirmadienis, vasario 28, 2011

Indija 11 02 23

Mumbajuje teko persėsti į vietinio susisiekimo traukinį ir keliauti dar vieną valandą. Pirmos klasės bilietas kainavo 120 rupijų, antros – 13. Žinoma pasirinkau pigesnę kelionę. Taip jau nutiko, kad buvo piko metas. Čia kiekvieną dieną žmonės keliauja į darbą tikrai pragariškom sąlygom. Vienu metu maniau, kad būsiu sutrintas kaip pomidoras.

Neįtikėtinas įvykis – keleiviai man pasiūlė sėdimą vietą. Žmonių paprastumas ir nuolankumas stipriai palietė mano širdį. Nors pasaulyje daug neteisybės ir kančios, bet šių žmonių gėris akivaizdžiai įrodo, kad egzistuoja aukštesni dėsniai. Man tapo aišku, kad visa ši kūrinija taip pat turėtų būti gero linkinti. Nepaisant, kad šioje sudėtingoje sistemoje mes kartais susiduriame su skausmu ir neteisybe, bet galiausiai visos šios karusėlės esmė turi būti draugiška ir mylinti. Būtent tai aš ir noriu pažinti. Tereikia stebėti ženklus ir būsiu vedamas šios mylinčios jėgos gyvenimo keliais...

Jei šie žmonės traukinyje, parodė tiek daug gėrio, kuris leido man suprasti, kad egzistuoja laiminga pabaiga... Jei šie žmonės tokie, tai kas manes laukia pačioje šventykloje?




Kai į ją patekau trys paros kelionės atrodė menkos kaip viena akimirka. Visos pastangos nereikšmingos, lyginant su tuo, ką radau. Ir tai man sufleruoja, kad pasiekus galutinį egzistencijos tikslą, visi iššūkiai ir sunkumai kuriuos patiriam šiam ir kituose gyvenimuose pasirodys tik vaikiškas mokestis, už neįkainuojamus turtus.

Kelionės paaštrintu regėjimu dairiausi tolimesnių būties ženklų, kurie sufleruotų kuria kryptim man toliau judėti. Netrukus patekau į išminčių susibūrimą, kuriam vadovavo labai mane sužavėjusi asmenybė. Tai buvo sanjasis, A.C. Bhaktivedanta Svamio mokinys. Šio žmogaus akys išdavė, kad jo širdyje slepiasi dideli turtai. Vienas iš klausytojų paklausė: „Macharadž, kokia Jūsų žinia mum?“.

Mokytojas giliu, sielą liečiančiu balsu atsakė: “Viskas yra mahamantroje. Kartokite šventus vardus, nerkite gilyn į juos ir rasite ten viską...“

Po paskaitos vienas iš susirinkusiųjų atėjo arčiau mokytojo ir paklausė:“Bet ką daryti, jei šventus vardus kartoju tik tam, kad kuo greičiau baigčiau, ir galėčiau eiti savais keliais?“

-„O taip, į šį klausimą Šikšaštakoje atsakė pats Čaitanya Mahaprabhu. Tu turi šauktis švento vardo su ypatinga nuotaika, visa širdim turi trokšti malonės. Iš ties, šikšaštaka yra visų šventraščių ir mokymų galutinė išvada. Visada vadovaukis Šikšaštaka!

1 komentaras:

  1. LABAI patiko šitas sakinys: "Tereikia stebėti ženklus ir būsiu vedamas šios mylinčios jėgos gyvenimo keliais..."

    AtsakytiPanaikinti