India 11 03 27

India 11 03 25

India 11 03 22

Vedos sako, kad pasaulyje labai retą žmonių, kurie kupini tyros meilės Dievui. Žmonių, kuriem patinka pats Dievas, o ne tai, ką galima iš Jo gauti.

Teko sutikti tokį žmogų ir klausytis nuostabių jo pasakojimų. Žinoma neperduosiu to jausmo, bet norėčiau šį tą perpasakoti.

Tai nuostabi istorija, aprašyta vedose. Kartą vienas jaunas princas norėjo prisėsti ant tėvo kelių, bet labiau mylima žmona paprieštaravo, nes tai ne jos vaikas.. Jaunasis Druva taip nuliųdo ir įsižeidė, verdamas nubėgo pas mamą. „Mama! Aš noriu didesnės karalystės nei turi mano tėvas, kad parodyčiau ko esu vertas!“ Mama paaiškino, kad šiuo klausimu tik Dievas gali padėti, ir papasakojo, kad didieji išminčiai Dievo ieškoti išeina į miškus... Vaikis nieko nelaukęs tuoj pat išlėkė į džiunglių tankymes. Tai labai pavojinga, mažas vaikas tikrai negali tokiomis sąlygomis išgyventi. Ten gyvena plėšrūs žvėrys, gyvatės, skorpionai...

Vaikis bastėsi po džiungles... Matydamas jo rimtuma vienas išminčius – Narada Munis nusprendė aplankyti jį. Taip ir kiekvieno gyvenime, jei Dievas mato žmoguje nora pažinti jį – Jis atsiunčia tikrą dvasinį mokytoją. Jei mato polinkį apgaudinėti save – atsiūs tokius žmones, kurie mus apgaudinės..

Narada pamokė stebuklingos mantros „Om namo Bhagavatė Vasudėvaja“ Ir liepė pastoviai ją kartoti. Taip pat apibūdino Dievo asmenį, paaiškino, kad Jis neturi materialios, tačiau turi dvasinę formą. Jis yra visur ir anapus visko. Jis vienu metu palaiko visas gyvas būtybes... Narada pamokino širdyje medituoti į Jo trancendentinę formą... Davęs pamokymus Narada pasitraukė.

Druva ėmė taip uoliai praktikuoti... Nuolat kartojo mantrą, ir meditavo. Jis taip sumažino savo materialius poreikius. Pradžiai valgė tik nukritusius lapus. Paskui tik gėrė, netrukus tik kvėpavo. O Galiausiai praktiškai nustojo ir kvėpuoti. Dėl to sutriko net visos visatos ritmas.

Druvos meditacija buvo tokia koncentruota, kad labai greitai jis pasiekė dvasinį tobulumą. Netrukus Viešpats, patenkintas tokiu jo ryžtu apsireiškė Jo širdyje. Berniukas iš ties pamatė trancendentinį Viešpaties pavidalą. Jį gali regėti tik tie, kuriem Viešpats nusprendžia pasirodyti. Druva ištiko užliejo dvasinė ekstazė. Bet netrukus Viešpats Dingo. Liko tik tamsa. Tuomet Jis atsimerkė ir Viešpatį išvydo priešais save. Viešpats atrodė tiesiog kerinčiai. Druva nieko panašaus nebuvo patyręs.

Dėl meditacijos, o galiausiai Dievo pasirodymo berniuko širdis visiškai apsivalė. Jis prabilo: „Brangus Dieve. Aš buvau toks kvailas ir apakintas materialios energijos. Tai ko aš siekiau – tėra tik stiklo šukės, lyginant su tuo ką gavau – Tave. Aš nebenoriu jokios karalystės, noriu tiktai gyventi Tavo džiaugsmui. Leisk man nuolat Tau tarnauti, tai mano vienintėlis džiaugsmas.“

Tai viena iš milijono istorijų, kaip žmogus pasiekė tobulumą. Bet paskaitoje išgirdau ir visiškai neseniai įvykusią istoriją.

Toje pačioje šventykloje, kur vyko paskaita gyveno jauna vienuolis. Jis nebuvo krimtęs materialių mokslu, ar kažkuo dar išoriškai išsiskiriantis. Taip jau nutiko, kad Jis gulėjo mirtės patale, jį kankino dideli skausmai. Jis sirgo vėžiu. Žmonės ateidavo pas jį, ir pralinksmėdavo, įgydavo jėgų ir noro gyventi ir tobulėti. Kada mokytojas ir dar viena vyresnė moteris atėjo jo aplankyti, jis praktiškai nesugebėjo kalbėti.

Fiziškai Jis buvo bejėgis. Taip ir mes nelabai kontroliuojame savo aplinkos. Nesvarbu kas ir kur bebūtume, bet ateina aplinkybės ir mes nieko negalime pakeisti. Tačiau šio žmogaus širdis – tikras lobynas. Matydamas kad jį aplankė vyresni žmonės, jis iš nuolankumo mėgino nusilenkti jiem. Jis buvo toks dėkingas mokytojui, kad davė Jam Dievą. Jis buvo toks laimingas, galėdamas vidujai būti su Dievu.. Iš jo plūste plūdo meilė ir džiaugsmas, nepaisant to kad išorinės aplinkybės darė jį materialiai bejėgiu – bet Jis buvo visiškai laisvas. Ir viskas ko Jis tenorėjo, tai suteikti džiaugsmo Dievui ir visiem Jo vaikam...

Mes esame tikri, ir Dievas tikras. Ir kiekvienas galime išmokti bendrauti su Juo. Galime pažadinti savo dvasinę sąmonę ir jausmus. Ir koks gi didesnis turtas nei šis gali būti mirties akimirkoje?

Štai kokias gražias istorijas aš išgirdau.

India 11 03 20

Žmonės netiki, kad yra Dievas. "O kas Tas Dievas?", paklausiu jų. "Dievas, tai toks žmogus, kuris gyvena debesyse :)". Žinoma, kad tokio Dievo nėra ;)))

Bet visai nesunku suprasti, kad visa visuma – gyva. Žvelgiant į gamtos grožį, į kompleksišką ir harmoningą visatos dėsnių sistemą - aišku kaip diena, kad tokia sistema reikalauja sąmoningo kūrėjo. Ar atsiranda sudėtingos fizikos knygos, ar muzika iš niekur? Ar atsiranda iš negyvos energijos? Žinoma ne. Tai kaip gi tokie sudėtingi ir suderinti dėsniai, tokia graži kūrinyja atsirado iš nieko?

Už visko, ką matom slypi aukštesni dėsniai... Slypi sąmonė.... Visa ši kūrinyja byloja apie nuostabias kūrėjo savybės. Visa kūrinyja tai kaip orkestras, o Dievas – dirigentas. Kiekvienas iš mūsų – muzikantas. Niekas negimė mokėdamas groti :) Mūsų gyvenimas – tai grojimas. Kiekvienas turime teisę pasirinkti, ar groti tai kas mum šaus į galvą, ir ignoruoti dirigentą, ar mėginti groti pagal Jį. Dirigento diktuojama muzika – tai meilė. Mūsų pačių sugalvota muzika – tai egoizmas. Kad ir kokia graži ji bebūtu, vis viena nesiderins su likusia kūrinijos dalimi.

Dievui nereik šventyklų. Tai mum jų reik. Šventykla tai ligoninė. Arba geriau sakyti – muzikos mokykla, kur mes galime išmokti groti:)

Vakar buvau vienos tokios šventyklos atidarime.

India 11 03 19

India 11 03 16

Vakar vėl pakeičiau dislokacijos vietą. Daba esu ramiame Bengalore priemestyje, sėdžiu ant stogo, šviečia šilta saulutė, pučia ramus vėjelis. Šiandien ekadašis - laba palanki dvasiniai praktikai diena, tad mėginsiu pakartoti daugiau šventų vardų.

Mano širdį graudina jos pačios kietumas :) Kai matau vaišnavų nesuvaidintą nuolankumą ir paprastumą – imu suprasti kokia tai neįkainuojama vertybė ir nepramušamas skydas.

Indijos žmonės dorovingesni nei Lietuvoj. Taip pat ir labai religingi. Bet dauguma tas religingumas – tik tušti sentimentai, be gilaus supratimo ir turinio. Senosios Indijos kultūros šaknys pakirstos ir masinėje kultūroje vos keli belikę jos lapeliai sparčiai džiūna.

Paprastas žmogus yra inertiškas – jis tiesiog elgiasi atkartodamas lyderius. Dabar lyderiai akli, akli ir jų pasekėjai, todel visas pasaulis lyg paklaikusi gyvūnų banda, lekianti į prarają. Be abejonių, grynoji dvasinė tradicija lig šiol gyva, saugoma ir praktikuojama didžiųjų tradicinių keturių vedinių mokyklų (mokytojų - mokinių sekų), tačiau tikrai nedominuoja. Vedinė kultūra gyvavo visame pasaulyje, vėliau tik Indijoje, o dabar gali aptikti vos kelis šios tikros tviesos žiburėlius. Dėl šio amžiaus įtakos didelė dauguma visuomenės lyderių – brachmanų degradavo. Vis dar įtaką turinti kastų sistema – jau keli šimtmečiai yra visiškai nukrypusi nuo pirminės savo formos. Dvasinius mokslus (aprašytus vedų literatūroje) gali suvokti ir mokinti tik vidinę švarą turintis žmogus. Žmogus, kuris neturi pykčio, geismo, pavydo, išdidumo, gobšumo... Tai ir yra tikras brachmanas. Tačiau iškrypusioje kastų sistemoje brachmanu gali būti tik turintys privilegijuotą teisę – taip vadinamų brachmanų šeimose gimę žmonės. Ar daktaro šeimoje gimęs vaikas automatiškai turi savybės atlikti chirurginę operaciją?

Kuomet visiškai nekvalifikuoti žmonės reprezentuoja dvasinius mokslus – prasideda chaosas žemėjė ir spekuliacijų lavina.

India 11 03 14

Velai gryžau į Bengalore ir kelias valandas numigau. Anksti ryte turėjau išvažiuoti traukiniu į Pune. Buvo vos kelios minutės susiruošti, bet dėl kelių priežasčių nenorėjau/negalėjau taip greitai išlėkti. Nebuvo jokio pasirinkimo... Mintyse pagalvojau: „Krišna, Tu viską kontroliuoji.. Tebūna kaip Tu nori...“. Visiškai netikėtai paskambino vienas vienuolis ir paprašė pagalbos – pasilikti Bengalore porai dienų, o vėliau grįžti kartu su Juo. Jis net bilietą turi man :) Krišna :)

Ar Jūs jaučiate kad esate? Kai kurie mokslininkai kvailai tiki, kad iš cheminės reakcijos atsiranda šis fenomenas – sąmonė. Atsiranda individas, kuris suvokia kad yra. Niekam dar to nepavyko įrodyti, bet daug kas tuo aklai tiki...

Tik pagalvokit logiškai, ar galima sumaišius kelis chemikalus gauti asmenybę? Asmenybę kuri turėtų sąmonę kaip mes. Asmenybę kuri trokšta, turi charakterį? Asmenybę, kuri suvokia, kad egzistuoja ir nenori išnykti?

Kvaila :) Bet visa vakarų civilizacija pastatyta remiantis šia kvaila prielaida.

Net vaikas gali suprasti, kad mes esam atskiri nuo kūno, ir nustojus jam egzistuoti – mes išliksime. Mes esame gyvi - o meterija inertiška ir beasmenė.

Mes neatsiejama amžina visumos dalis.

Dar viena kvaila koncepcija – mes linkę manyti, kad išorė ir aš – nepriklausomi. Bet jei tik suprastume, kad esame visumos dalis, tuomet nustotume eksplotuoti išorę, nes žinotume, kad mes-dalis jos. Išnaudodami ją – išnaudojame save. Ar kas vagia iš savo namų? Ar kas griauna savo namus? Ar kas dergia savo namuose?

Tiesiog reikia atsisėsti ramiai. Užmerkti akis. Giliai įkvėpti, atsipalaiduoti. Ir jausti kaip mano vidus ir išorė- vieningos sistemos dalis. Todėl aš saugus. Niekas negali man pakenkti – nes visa yra vieninga sistema. Nėra priešų, atskirų nuo manęs.

India 11 03 13

Dabar 9 val. vakaro. Katik pajudėjom atgal į Bengalore miestą. Kelionė truks tris valandas, tad turėsiu laiko apmąstymam.

Bendraudamas su vienuoliais ir kitais žmonėmis, kurie praktikuoja bhakti jogą išmokau vieną labai svarbią pamoką. Bent jau teoriškai.... Kokią baisą pabaisą žmogus nešiojasi širdyje? KRITIKA. Bhakti Tirtha Svamis savo knygoje
„Dvasinis karys“ rašo, kad net 80 procentų žmogaus minčių – negatyvios, kritiškos: Jis toks, jis anoks šis žmogus turi tokį trūkumą, pas jį negraži nosis, ka šis kvailys čia kalba? Bet nuostabūs vaišnavai su kuriais bendravau turi visai priešingą bruožą. Jie nuolat labai nuoširdžiai šlovina kitų gerąsias savybes.

Dabar išduosiu paslaptį. Jei mes mąstome ar kalbame apie žmogaus betkurią savybę – vyksta mistinis procesas. Mes ir įgyjam tų pačių bruožų.

Kita paslaptis kaip perimti savybes – tarnauti. Jei pavyksta kuo nors pagelbėti šventų bruožų turinčiam žmogui – tai greičiausias procesas dvasiškai tobulėti. Todėl tikri išminčiai visą gyvnenimą paaukoja tarnystei šventom asmenybėm.

India 11 03 11

Gyvos būtybės, užburtos iliuzinės energijos šiame pasaulyje nuo ryto iki vakaro ieško kaip numalšinti juslių troškimus. Šuo lekia ten ir šėn, viską uostinėja... Žmonės, susispietę į dūzgiančius miestus, važiuoja su visom įmanonom transporto priemonėm. Kuo daugiau ir kuo greičiau. Juslės visus verčia judėti. Išorinės juslės – ausys, akys, lytėjimas, liežuvis, nosis – visi nori gauti dėmesio. Akys vis žvalgosi gražių objektų, liežuvis nori ragauti skanų maistą....

Taip pat kiti gerieji mūsų draugai:

Protas pastoviai vynioja vieną mintį po kitos. Kartais mintys taip įsiaudrina, kad neįmanoma užmigti.

Intelektas nori spręsti savo ir nesavo problemas... Netikras ego vis ieško pripažinimo, pagarbos, šlovės...

Visi šie bičiuliai taip supančioja gyvą butybę, kad Ji pati to nebesupranta ir labai geranoriškai gyvenimas po gyvenimo vergauja šiem vergvaldžiam.

Žmonės dažnai kalba apie laisvę, bet tikroji laisvė – tai vidinė laisvė, laisvė nuo šių priešų....

Iliuzinė energija verčia mus tikėti, kad patenkinsim šias jusles ir tada atrasime laimę, bet vyksta tik atvirkščiai. Ką mes gauname tarnaudami šiem niekšam? Eilinį gimimą, ligas, senatvę ir mirtį...

Stebiu kaip apakinti juslių žmonės vargsta didmesčiuose. Norėdami bent kiek numalšinti troškimus jie keliauja perkrautais traukiniais, dirba už kapeikas, vargsta vargsta vargsta.. O už tai ką gauną? Keli lašai išorinio pasitenkinimo, kurie tik vos vos numalšiną mus apėmusią karštinę. Mokėt reik daug, tikrai neverta už tai ką gauni. O kitą gyvenimą gimt luošiu, kurių gali daug pamatyti prašančių išmaldos traukiniuose, arba šunimi, arba luošu šunimi....

Bet ta sėkminga siela, kuri sutiko nušvitusį dvasinį mokytoją iš autentiškos mokytojų mokinių sekos, kuriomis nuo netmenamų laikų perduodamos dvasinės žinios.. Lygiai taip, kaip žmogus, turintis autoritetingą bilietą ir sėdintis traukinyje, kiekvieną akimirką artėja prie kelionės tikslo, taip ta sėkminga siela, kuri iš mokytojo išgirdo dvasinę žinią, priėmė inicijaciją, gavo mantrą ir 24 valandas per parą gyvena remdamasi mokytojo pamokymais... Tokia asmenybė jau sėdi traukinyje į tikrą laisvę... Kiekvieną akimirką ji patiria gaivinantį samonės budimą, beribį šventų vardų saldumą... Toks gyvenimas tai nesibaigianti fiesta ir nuotykis.

Ką aš galiu padaryti ? Tiesiog tai yra teisybė ir tiek.