India 11 03 04

Kai atėjo diena, kuomet turėjau palikti Radha Gopinath šventyklą Bombėjuje – širdyje ėmiau jausti vis stiprėjantį nenorą niekur eiti. Meilė ir prisirišimas prie visų vaišnavų ėmė virpinti širdį. Ne todėl, kad ji minkšta bet todėl kad šie bhaktai tiek daug meilės skyrė man.... Vos per kelias dienas jie sugebėjo giliai giliai paliesti mano sielą ir jų meilė mane susaistė. Bet turėjau išvykti.


Giliai kvėpuodamas paskutinį kartą nusilenkiau dievybėm ir lėtais žingsniais leidausi žemyn. Pribėgęs vienuolis šūktelėjo – „Mes buvom paruošę prasado (pašventinto maisto) vienam bhaktui į kelionę, bet ta kelione atšaukta, tad pagalvojom gal tu norėsi pasiimti...“. Supratau, kad čia Krišna taip rūpinasi.. Nebuvau labai alkanas, o kelionė truko tik 6 valandas, tad didelę dalį prasado išdalinau elg. Turbūt Krišna ne kiek manim rūpinasi, kiek norėjo pralieti malonę šiem žmonėm...