penktadienis, kovo 11, 2011

India 11 03 11

Gyvos būtybės, užburtos iliuzinės energijos šiame pasaulyje nuo ryto iki vakaro ieško kaip numalšinti juslių troškimus. Šuo lekia ten ir šėn, viską uostinėja... Žmonės, susispietę į dūzgiančius miestus, važiuoja su visom įmanonom transporto priemonėm. Kuo daugiau ir kuo greičiau. Juslės visus verčia judėti. Išorinės juslės – ausys, akys, lytėjimas, liežuvis, nosis – visi nori gauti dėmesio. Akys vis žvalgosi gražių objektų, liežuvis nori ragauti skanų maistą....

Taip pat kiti gerieji mūsų draugai:

Protas pastoviai vynioja vieną mintį po kitos. Kartais mintys taip įsiaudrina, kad neįmanoma užmigti.

Intelektas nori spręsti savo ir nesavo problemas... Netikras ego vis ieško pripažinimo, pagarbos, šlovės...

Visi šie bičiuliai taip supančioja gyvą butybę, kad Ji pati to nebesupranta ir labai geranoriškai gyvenimas po gyvenimo vergauja šiem vergvaldžiam.

Žmonės dažnai kalba apie laisvę, bet tikroji laisvė – tai vidinė laisvė, laisvė nuo šių priešų....

Iliuzinė energija verčia mus tikėti, kad patenkinsim šias jusles ir tada atrasime laimę, bet vyksta tik atvirkščiai. Ką mes gauname tarnaudami šiem niekšam? Eilinį gimimą, ligas, senatvę ir mirtį...

Stebiu kaip apakinti juslių žmonės vargsta didmesčiuose. Norėdami bent kiek numalšinti troškimus jie keliauja perkrautais traukiniais, dirba už kapeikas, vargsta vargsta vargsta.. O už tai ką gauną? Keli lašai išorinio pasitenkinimo, kurie tik vos vos numalšiną mus apėmusią karštinę. Mokėt reik daug, tikrai neverta už tai ką gauni. O kitą gyvenimą gimt luošiu, kurių gali daug pamatyti prašančių išmaldos traukiniuose, arba šunimi, arba luošu šunimi....

Bet ta sėkminga siela, kuri sutiko nušvitusį dvasinį mokytoją iš autentiškos mokytojų mokinių sekos, kuriomis nuo netmenamų laikų perduodamos dvasinės žinios.. Lygiai taip, kaip žmogus, turintis autoritetingą bilietą ir sėdintis traukinyje, kiekvieną akimirką artėja prie kelionės tikslo, taip ta sėkminga siela, kuri iš mokytojo išgirdo dvasinę žinią, priėmė inicijaciją, gavo mantrą ir 24 valandas per parą gyvena remdamasi mokytojo pamokymais... Tokia asmenybė jau sėdi traukinyje į tikrą laisvę... Kiekvieną akimirką ji patiria gaivinantį samonės budimą, beribį šventų vardų saldumą... Toks gyvenimas tai nesibaigianti fiesta ir nuotykis.

Ką aš galiu padaryti ? Tiesiog tai yra teisybė ir tiek.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą