India 11 03 22

Vedos sako, kad pasaulyje labai retą žmonių, kurie kupini tyros meilės Dievui. Žmonių, kuriem patinka pats Dievas, o ne tai, ką galima iš Jo gauti.

Teko sutikti tokį žmogų ir klausytis nuostabių jo pasakojimų. Žinoma neperduosiu to jausmo, bet norėčiau šį tą perpasakoti.

Tai nuostabi istorija, aprašyta vedose. Kartą vienas jaunas princas norėjo prisėsti ant tėvo kelių, bet labiau mylima žmona paprieštaravo, nes tai ne jos vaikas.. Jaunasis Druva taip nuliųdo ir įsižeidė, verdamas nubėgo pas mamą. „Mama! Aš noriu didesnės karalystės nei turi mano tėvas, kad parodyčiau ko esu vertas!“ Mama paaiškino, kad šiuo klausimu tik Dievas gali padėti, ir papasakojo, kad didieji išminčiai Dievo ieškoti išeina į miškus... Vaikis nieko nelaukęs tuoj pat išlėkė į džiunglių tankymes. Tai labai pavojinga, mažas vaikas tikrai negali tokiomis sąlygomis išgyventi. Ten gyvena plėšrūs žvėrys, gyvatės, skorpionai...

Vaikis bastėsi po džiungles... Matydamas jo rimtuma vienas išminčius – Narada Munis nusprendė aplankyti jį. Taip ir kiekvieno gyvenime, jei Dievas mato žmoguje nora pažinti jį – Jis atsiunčia tikrą dvasinį mokytoją. Jei mato polinkį apgaudinėti save – atsiūs tokius žmones, kurie mus apgaudinės..

Narada pamokė stebuklingos mantros „Om namo Bhagavatė Vasudėvaja“ Ir liepė pastoviai ją kartoti. Taip pat apibūdino Dievo asmenį, paaiškino, kad Jis neturi materialios, tačiau turi dvasinę formą. Jis yra visur ir anapus visko. Jis vienu metu palaiko visas gyvas būtybes... Narada pamokino širdyje medituoti į Jo trancendentinę formą... Davęs pamokymus Narada pasitraukė.

Druva ėmė taip uoliai praktikuoti... Nuolat kartojo mantrą, ir meditavo. Jis taip sumažino savo materialius poreikius. Pradžiai valgė tik nukritusius lapus. Paskui tik gėrė, netrukus tik kvėpavo. O Galiausiai praktiškai nustojo ir kvėpuoti. Dėl to sutriko net visos visatos ritmas.

Druvos meditacija buvo tokia koncentruota, kad labai greitai jis pasiekė dvasinį tobulumą. Netrukus Viešpats, patenkintas tokiu jo ryžtu apsireiškė Jo širdyje. Berniukas iš ties pamatė trancendentinį Viešpaties pavidalą. Jį gali regėti tik tie, kuriem Viešpats nusprendžia pasirodyti. Druva ištiko užliejo dvasinė ekstazė. Bet netrukus Viešpats Dingo. Liko tik tamsa. Tuomet Jis atsimerkė ir Viešpatį išvydo priešais save. Viešpats atrodė tiesiog kerinčiai. Druva nieko panašaus nebuvo patyręs.

Dėl meditacijos, o galiausiai Dievo pasirodymo berniuko širdis visiškai apsivalė. Jis prabilo: „Brangus Dieve. Aš buvau toks kvailas ir apakintas materialios energijos. Tai ko aš siekiau – tėra tik stiklo šukės, lyginant su tuo ką gavau – Tave. Aš nebenoriu jokios karalystės, noriu tiktai gyventi Tavo džiaugsmui. Leisk man nuolat Tau tarnauti, tai mano vienintėlis džiaugsmas.“

Tai viena iš milijono istorijų, kaip žmogus pasiekė tobulumą. Bet paskaitoje išgirdau ir visiškai neseniai įvykusią istoriją.

Toje pačioje šventykloje, kur vyko paskaita gyveno jauna vienuolis. Jis nebuvo krimtęs materialių mokslu, ar kažkuo dar išoriškai išsiskiriantis. Taip jau nutiko, kad Jis gulėjo mirtės patale, jį kankino dideli skausmai. Jis sirgo vėžiu. Žmonės ateidavo pas jį, ir pralinksmėdavo, įgydavo jėgų ir noro gyventi ir tobulėti. Kada mokytojas ir dar viena vyresnė moteris atėjo jo aplankyti, jis praktiškai nesugebėjo kalbėti.

Fiziškai Jis buvo bejėgis. Taip ir mes nelabai kontroliuojame savo aplinkos. Nesvarbu kas ir kur bebūtume, bet ateina aplinkybės ir mes nieko negalime pakeisti. Tačiau šio žmogaus širdis – tikras lobynas. Matydamas kad jį aplankė vyresni žmonės, jis iš nuolankumo mėgino nusilenkti jiem. Jis buvo toks dėkingas mokytojui, kad davė Jam Dievą. Jis buvo toks laimingas, galėdamas vidujai būti su Dievu.. Iš jo plūste plūdo meilė ir džiaugsmas, nepaisant to kad išorinės aplinkybės darė jį materialiai bejėgiu – bet Jis buvo visiškai laisvas. Ir viskas ko Jis tenorėjo, tai suteikti džiaugsmo Dievui ir visiem Jo vaikam...

Mes esame tikri, ir Dievas tikras. Ir kiekvienas galime išmokti bendrauti su Juo. Galime pažadinti savo dvasinę sąmonę ir jausmus. Ir koks gi didesnis turtas nei šis gali būti mirties akimirkoje?

Štai kokias gražias istorijas aš išgirdau.