šeštadienis, gruodžio 31, 2011

Du plius du ir afrikoj keturi

Kasdien visiems užsiregistravusiems www.backtohome.com dvasinis mokytojas Sankarshan das Adhikari siunčia dvasinę mintį.
Šiandien noriu pasidalinti nuostabiu klausimu kurį gavo mokytojas ir nuostabiu mokytojo atsakymu.
Galime matyti, kad šventų vardų kartojimo technika veikia nepaisant kokioje šalyje žmogus gyvena ar kokiais rūbais jis dėvi.

Citata iš kasdien gaunamų dvasinių naujienų (www.backtohome.com):



Question: I Can't Stop Chanting the Name of Allah

Please accept my humble obeisances at your lotus feet.

All glories to Srila Prabhupada.

I thank you so much for sending me the Ultimate Self Realization Course. I am very grateful to you. I am a Sufi Muslim. In my beginning I was lazy in chanting alone or in weekly kirtan. (Sufism is similar to bhakti yoga in that we also chant the name of  God.) For many, many years I was fighting in martial arts. Once an opponent kicked me on my right jaw. I was literally knocked out and was in a coma. After that I understood that I had gotten a near death experience. Making a long story short, I encountered angels or luminous beings, and their chief of higher rank said to one of the angels, "Tell him to go back on earth because his time for death has not come yet, and tell him to chant a lot the name of God."  So the angel told me to go back in earthly life and advised me very earnestly to chant a lot the name of God. The angels seemed to know my life very well. So being a Sufi Muslim my main mantra is "Allah." After that I used to do with discipline mantra japa for hours until my knees are severely hurting. I still have pain in my knees now. Our way is to say loudly from the chest, "Allah Allah Allah." It is in Arabic language the greatest name of God Almighty.

I chant this name of God loudly when driving, walking, or even watching the news on the TV. As my spiritual master is no longer here on earth I will ask this question of you:

My mantra is running itself without any effort. For example, in many cases or even in board meetings at work my tongue is chanting the name of Allah loudly. And when my colleagues look at me in a strange way I feel ashamed. So I bite my tongue, but my mind is chanting it instead. It seems I am here and not here. What does this mean? And does the chanting reach the atma?

Sincerely yours,

Ali
 

Answer: You Are Fortunate Indeed

That you have such a taste for chanting the holy name of God means that you are a very, very fortunate being. You are feeling your presence in the material world and at the same time realizing that you are actually from a different world, the spiritual world . This is very nice.

Chanting the Holy Name of God brings you back to your original spiritual nature as the atma, an eternal spirit-soul. And this chanting connects you in loving relationship with the Supreme Personality of Godhead, Allah or Krishna, who is seated within your heart.

Sankarshan Das Adhikari

penktadienis, gruodžio 30, 2011

Kai pamačiau - pirma mintis buvo tokia: "Et, toli iki dvasingumo jiems". Ir tada pagalvojau... Už kelių minučių pradėjau susimąstyti - juk aš irgi toks pat dvasininkas.
Kol gyveni pats sau - rodosi jau esi šventas, todėl nieko nėra nuostabiau kaip gyventi su bhaktais, nes šitos iliuzijos anksčiau ar vėliau ima sklaidytis :)

Noriu išmokti matyti dalykus, kokie jie ir yra - kiekvienas žmogus yra labai brangus Krišnai. Ir Dievas taip myli kiekvieną, kad matydamas pasimetusius savo vaikus tiesiog plyšta iš sielvarto.

O kaip Krišna džiaugiasi, kai kažkas visgi mėgina grįžti pas Jį?

Šventoji Faustina dalinosi savo realizacijom pasakodama, kad Dievas lieja nesuvokiamą meilę kiekvienai gyvai būtybei, bet labai reta tokių sielų, kurios atsuka savo širdį į šią Dievo malonę. Tokių sielų labai labai reta.

Todėl jei nėra galimybes gyventi su bhaktais, tuomet reikia prašyti Viešpaties, kad bent suteiktų galimybę atlikti tarnystę kartu su jais, ir kad Viešpats duotų tinkamą regėjimą, kad galėtume suprasti nepaprastos dovanos didybę.

ketvirtadienis, gruodžio 22, 2011

Linksmų šventų Kalėdų

Šiandien atlikinėjau savo įprastą rytinę tarnystę. Viena iš jos dalių - pagaminti pusryčius ir juos paaukoti.

Tai mistinis maisto gamybos meditacijos procesas, kurį gali išmokti kiekvienas. Kuomet ruošiame maistą - už to visą laiką slypi tam tikras motyvas. Norime pasotinti savo pilvą, patenkinti liežuvį, pagerinti sveikatą ar uždirbti pinigų. Nei vienas iš šių ar panašių motyvų mūsų meditacijai netiks.

Šiandien svečiavosi ypatingas svečias - Prabhupados mokinys, dvasinei praktikai paaukojęs per 30 metų.
Jis paskaitoje pasakojo, kad visame pasaulyje į tūkstančius Dievo namų plūsta milijonai žmonių ir kiekvienas kažko iš Jo nori...

Kartą turtingam žmogui įgriso, kad visi jo aplinkiniai tikisi iš jo naudos. Jam buvo skaudu, kad jis neturi nei vieno tikro draugo. Tad Jis išsikraustė į kitą miestą ir apsimetė eiliniu žmogeliu - keliaudavo į miestą, draugaudavo su žmonėmis, žaisdavo krepšinį, padėdavo rengti miesto šventes. Jo širdis džiūgavo - pagaliau su manim bendrauja ne vien tik tikėdamiesi naudos...

Taip ir Dievui be galo pabosta būti Dievu. Žinoma Jo padėtis kiek kitokia - Jam artimų santykių netrūksta, bet minios kažko prašančių žmonių tikrai daug džiaugsmo neteikia.

Rečiausias pasaulyje sutinkamas turtas - tyra bhakti. Tyra bhakti - tai kuomet kažkas ateina pas Dievą ir nieko neprašo sau, o vietoj to klausia - "Dieve, ką aš galiu padaryti, kad suteikčiau džiaugsmo Tau?"

Tai suprasdami mes galime maisto ruošimo procesą paversti į galingiausią meditaciją. Užuot gaminus savanaudiškai - mes galime gaminti tam, kad pavaišinti Dievą. Ir ne dėl to, kad Jį papirkti, bet tiesiog tam, kad Jį pradžiuginti. Jei aš gaminsiu ir sudėsiu visą meilę, visas geriausias mintis, visą koncentraciją ir didelį norą pasitarnauti Jam - tuomet iškarto jusiu iš širdies kylantį neapsakomą dvasinį džiaugsmą. O pagaminęs šį maistą (be gyvūnų kūnų) aš iš širdies Dievui pasiūlysiu - Jis mielai tai priims. Ne dėl to, kad neturėtų ryžių ar būtų vargšas, bet todėl, kad tai pagaminta su tikra meile.

Ir Dievui visai nerūpi kokiai religijai save priskiriat, ar kokiais rūbais rengiatės, ar kokios tautybės esate. Jam rūpi tik ar norite kažką iš Jo gauti, ar tiesiog norite iš meilės pasitarnauti.

Taip jau yra, kad širdyje daug savanaudiškumo, Bet nuoširdžiai mėginant kiekvieną savo veiksmą atlikti kaip meilės dovaną Dievui, palaipsniui širdys apsivalys ir ši natūrali meilė pabus.

Lygiai tokią žinią pasauliui atnešė Dievo sūnus - Jėzus Kristus. Tai pati didžiausia dovana, kurią galima dovanoti žmonėms - paslaptį, kaip pamilti Dievą. Linkiu atrasti tikrą Kalėdų stebuklą.

sekmadienis, gruodžio 18, 2011

Draugas atsiuntė video su techno mišiomis:
http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13241276471323830471&sk=2

Man tai sukėlė sekančius pamąstymus.

Koks didelis džiaugsmas - visi eina į "party", dar geriau - visą festivalį. Jaunas žmogus puikiai pažįsta šitą jausmą. Renkasi daug smagaus jaunimėlio, "playlistas" žada puikią naktį, suvažiuoja ir visi narkotikų dileriai. Ima virpėti oras nuo penkiais aukštais sukrautų garso kolonėlių :)) Girdisi džiaugsmo šūksniai!!!


O koks finalas? Ištįsę veidai su tuščiu žvilgsniu. Bet mes nepasiduosim - kitą penktadienį vėl sužimba viltys atrasti taip ieškomą išsivadavimą...

Jei egzistuoja troškulys - egzistuoja ir jį numalšinantis vanduo. Ko taip trokšta milijonai sielų, plūstančių į tokius renginius ?

Tai vadinama Yagija (jagija). Nes tai natūralus sielos poreikis - susirinkti į didelę grupę ir atlikti jagiją.

Didžėjus man visada priminė šventiką, kuris praveda ritualą... Bėda tik viena - šis ritualas neturi turinio. Jeigu tik visą tai sujungti su absoliutu - tuomet jis būtų išbaigtas ir širdis pilnai patenkinta.

Štai kokia jagija !

šeštadienis, gruodžio 17, 2011

Ko galime pasimokinti iš šio video? Visų pirma man tai primena mėginimą pasiekti materialų pasitenkinimą ir tam dedamas nesuvokiamai dideles pastangas. O iš pozityvios pusės - kaip reikia nepasiduoti siekiant dvasinio tikslo :)) Norėčiau tiek pastangų dėti, kaip ši kiaulaitė, ir tuo pat metu kantriai laukti nepriežastinės malonės. Juk iš manęs galima atimti viską, bet niekas negali atimti vieno - aš visada galėsiu šauktis Viešpaties.

Tikri priešai - tik manyje

Nėra nieko nuostabiau kaip gyventi su bhaktais (žmonėm, kurie skiria savo laiką dvasiniam pršvietėjimui). Prieš kelias dienas mano mielas bičiulis pasidalino savo mintim. Jis pasakojo:
„Šįryt per meditaciją galvojau, kodėl kartais pykstam ant žmonių. Kartais kažkas mus įžeidžia, kartais kažkas šiaip nepatinka. Ir iš vidaus Krišna davė atsakymą: tai iš tiesų viduje esantys priešai (pyktis, geismas, gobšumas, išdidumas, iliuzija ir beprotybė) verčia mus galvoti, kad kažkas yra blogas, verčia pykti ant kitų. Išties kiti niekuo dėti – tiesiog tie priešai sėdi tavo galvoje ir sako - šis žmogus blogas, šitas toks, šitas anoks. Bet juk tas, kuris nugalėjo šiuos priešus – jam visi tampa draugai.“

penktadienis, gruodžio 16, 2011

Savižudžio skambutis

Prieš kelias dienas į ašramą skambino vienas vyras. Jis labai dėkojo, kad prieš porą metų taip pat jam paskambinus kažkas kalbėjosi su juo pusantros valandos. Tai išgelbėjo jį nuo savižudybės. Noriu kuo greičiau išmokti būti dėmesingu visiem –tiesiog pastebėdami ir priimdami žmogų galime tiek daug jam duoti.