Aplink mus nėra jokių problemų. Nėra blogų žmonių, nėra priešų ar sunkumų. Niekas iš išorės negali mums pakenkti. Mes esame dvasinės sielos. Nebuvo taip, kad mes neegzistavome ir nebus taip, kad nustosime egzistavę.

Priešai, problemos ir kliūtys yra tiktai mūsų prote. Visada protas mato, kad problema išorėj, tačiau išties - prote.

Išvalius širdį - pasikeičia visas pasaulis, nes suprantam, kad jis nuostabi Dievo meilės apraiška :)

Gal ir nieko naujo nepasakiau, juk tai atvira paslaptis, tačiau tik labai nedaugelis išties ją atveria.

Ar televizorius yra žinių šaltinis ? Ir šiek tiek apie laisvę

Gražus lietuvių darbas: http://tv.delfi.lt/video/lyevRsiP/

Seniausiuose pasaulio šventraščiuose Vedose yra labai pamokanti istorija. Kartą Dievui prireikė pastatyti tiltą. Tuoj pat visi su džiaugsmu suskubo padėti. Pagrindinį darbą dirbo beždžionių karalius Hanumanas su savo armija. Hanumanas nešiojo didelius akmenis it kalnas ir tiltas augo greičiau nei Europos sąjungos valstybių skolos. Ir kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė voriukas. Voriukas taip pat norėjo padėti ir tysė į statybų aikštelę didelę smėlio smiltelę. Jis labai džiaugėsi, kad gali pasitarnauti Viešpačiui. Paprastai mes netikim Dievu, arba geriausiu atveju kažko prašom iš Jo. Bet voriukas kartu su visais statybininkais norėjo ne imti, bet tiesiog kažką
duoti. Bet Hanumanas nusprendė būti praktiškas. Jis tarė: "Ei voriuk, būk gerutis - nemaišyk mums dirbti. Eik geriau kur šalin, tai bus daugiau iš tavęs naudos".

Ir tą pat akimirka pasirodęs Dievas tarė: "Brangus Hanumanai, ką tu sau manai?!!! Negi galvoji, kad darai svarbesni darbą nei šis voriukas? Kiekvienas iš jūsų daro tiek kiek gali, ir aš abiem džiaugiuosi vienodai. Tad palik mano mylimą voriuką ramybėj". Hanumanas labai susigėdo ir suprato savo klaidą. Dievui visai nesvarbu kiek mes padarom dėl Jo. Jam teikia džiaugsmą tik ar su meile tai darom ir kiek mes įdedam tam pastangų...

Beje, palydovais visai neseniai buvo aptiktas šis tiltas - juk Vedose aprašomos ne pasakos, o tikra mūsų priešistorė.

Iš inercijos galime drąsiai kramsnoti nė nesusimąstydami, kas mūsų burnoje. Kai tik prieš akis pamatom, ką iš ties darom - šokas :))

Ir tai liečia ne tik maistą. Viską ką darom dengia neišmanymas. O sunkiausia pamatyti - savo išdidumą :)

Ar žinojote, kad jei kalbate ar net mąstote apie kito žmogaus savybes - tuomet dalį jų perimat? O jei kritikuojate ar šlovinate kito poelgį - perimate dalį to poelgio pasekmių.
Kaip galima tobulėti tiesiog grožintis kito nuostabiais veiksmais ir vidiniais turtais, lygiai taip galima visiškai surūgti ir nusigyventi kritikuojant ar apkalbant trūkumus ar blogus veiksmus.

Bitė ir šiukšlyne ras kelis žiedelius ir paims iš jų nektarą, o musė ir gražiame sode suras išmatų.
Šie paprasti dėsniai leidžia gyvenime pasiekti viską. Sunku patikėti? :)