Seniausiuose pasaulio šventraščiuose Vedose yra labai pamokanti istorija. Kartą Dievui prireikė pastatyti tiltą. Tuoj pat visi su džiaugsmu suskubo padėti. Pagrindinį darbą dirbo beždžionių karalius Hanumanas su savo armija. Hanumanas nešiojo didelius akmenis it kalnas ir tiltas augo greičiau nei Europos sąjungos valstybių skolos. Ir kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė voriukas. Voriukas taip pat norėjo padėti ir tysė į statybų aikštelę didelę smėlio smiltelę. Jis labai džiaugėsi, kad gali pasitarnauti Viešpačiui. Paprastai mes netikim Dievu, arba geriausiu atveju kažko prašom iš Jo. Bet voriukas kartu su visais statybininkais norėjo ne imti, bet tiesiog kažką
duoti. Bet Hanumanas nusprendė būti praktiškas. Jis tarė: "Ei voriuk, būk gerutis - nemaišyk mums dirbti. Eik geriau kur šalin, tai bus daugiau iš tavęs naudos".

Ir tą pat akimirka pasirodęs Dievas tarė: "Brangus Hanumanai, ką tu sau manai?!!! Negi galvoji, kad darai svarbesni darbą nei šis voriukas? Kiekvienas iš jūsų daro tiek kiek gali, ir aš abiem džiaugiuosi vienodai. Tad palik mano mylimą voriuką ramybėj". Hanumanas labai susigėdo ir suprato savo klaidą. Dievui visai nesvarbu kiek mes padarom dėl Jo. Jam teikia džiaugsmą tik ar su meile tai darom ir kiek mes įdedam tam pastangų...

Beje, palydovais visai neseniai buvo aptiktas šis tiltas - juk Vedose aprašomos ne pasakos, o tikra mūsų priešistorė.