Malonus susitikimas

Prieš kelias dienas aplankiau Kapucinų vienuolius ir nuvežiau jiems dovanų - Tėvo Pijaus lietuviškai įgarsintą filmą ir gardumynų. Klebonas Kapucinas Vincentas labai džiaugėsi maha saldainiais. Šis vienuolis triūsia labai daug ir atidarė Lietuvoje keletą nakvynės namų kur skriaudžiamos mamos, narkomanai ir visi kiti gali rasti pagalbos.

Kaip motina Teresė sakė, išties visas pasaulis badauja, bet ne batono jie alksta, o dvasinio maisto. Tyro, nesavanaudiško santykio su Būtimi - su Dievu ir Jo vaikais. Todėl didžiausia labdara - įkvėpti žmogų atsisukti į savo širdį ir ten sutikti mūsų laukiantį Dievą... Išmokinti žmogų kalbėtis su Krišna - su mūsų Tėvu. Taigi, brolis Vincentas stengiasi iš širdies tuom ir gyventi.

Raštinėje pastebėjau matytą veidą ir užklausiau: "Miela močiute, ar tik nedirbote tikybos mokytoja Purienų mokykloje?" Atsakymas buvo teigiamas.

Šis susitikimas man davė daug pamokų ir buvo tikras vakaro atradimas. Aš porą valandų prašnekėjau su šia iš pažiūros visai nereikšminga paprasta močiute ir supratau, jog tai vienas iš retųjų brangakmenių mūsų žemėje...

Ponia Bernadeta visa švytėjo... Ji mėgino kažką atspausdinti su kompiuteriu... Man papasakojo, kad jau 7 metai kaip neturi jokių pajamų, bet yra viskuo aptekusi. Ji paaiškino: "Štai du žmonės, du bedarbiai. Vienas galvos kaip gi pragyventi, ką valgyti, kur miegoti... O kitas galvos - ką galėčiau dėl Dievo padaryti? O darbo tiek daug!!! Dėl Dievo galima tiek daug nuveikti... Ir negi Dievas nepasirūpins, žmogumi, kuris viską atiduoda dėl Jo?"

Ponia Bernadeta vis įterpdavo - koks Dievas maloningas, koks Jis nuostabus, kaip Jis rūpinasi, kaip myli...

Didžiausias turtas, kurį ji atrado ir pasidalino su manim - kad reikia nemėginti gauti Dievo parašo ties savo planu, bet pasirašyti ir sutikti su Jo valia...

Na ir lengva apie tai kalbėti, bet reta pasaulyje kuris taip ir elgiasi... Ši Dievo močiutė ne tik taip šneka, ji taip ir gyvena. Štai prieš porą metų sužinojo, kad serga vėžiu. Nė nedvejodama su džiaugsmu sušuko: "Tai yra Dievo šlovei ir džiaugsmui!!" Po kelių savaičių sužinojo, kad vėžys labai išplitęs, jau pasiekęs trečią stadiją. Tuomet dar didesniu džiaugsmu tarė "Dar didesnei Dievo šlovei!!!"

Ji puikiai supranta ir priima, kad tai Jos apsivalymui ir iš širdies dėkoja Dievui. Būti tokiu bebaimiu ir nepajudinamu bet kurioje situacijoje gali tik turintis artimą ryšį su Dievu...

"Maldos grupė užsakė mišias dėl manęs, bet aš jiems liepiau - tik ne dėl sveikatos, bet tam, kad suprasčiau geriau ko Dievas nori iš manęs... " - pasakojo ji...
Močiutė paaiškino, kad nei vienas žmogus negali šiame pasaulyje padarytu mūsų laimingais, kad gyvenimas tai kaip didelė mokykla - skirtas mokintis, ne atostogauti. Tik dvasiniai turtai - santykis su Dievu suteiks tikrą laimė. Turime nebėgti nuo savo problemų, išbandymų, bet drąsiai ir dėkodami sutikti juos - tokia išmintimi ji dalinosi...

Daugumai žmonių pasirodytų, kad ši motulė yra lengvai kuoktelėjus, bet iš ties reiktų lenktis jos s plaukams...

Jos kūne prasivėrusios atviros vėžinės žaizdos, o ji kalba "Diagnozė tai dar ne liga, štai aš vaikštau ir dar kitais galiu pasirūpinti, tai kuom gi mes skiriamės? Aš galiu bet kada atgulti, bet ir kiti nėra nuo nieko apsaugoti, tad mūsų padėtis vienoda... Aš sakau, Dieve pasiimk mane kada tik nori, tik prieš tai apvalyk mano širdį nes nenoriu nešvari eiti pas Tave".