Ar Jėzus Kristus gavo dvasinį išventinimą Indijoje?

Koks yra autoritetingas metodas suvokti dvasines žinias ?

Nors aprašyti Vedose, bet šie dėsniai yra universalūs. Du kart du visose pasaulio šalyse yra keturi.

Štai ką Vedos kalba apie tai:

BG 4.34sako:

Pasistenk sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo teiraukis ir jam tarnauk. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių, nes jos regi tiesą.

Šrimad Bhagavatam 11 giesmė:

Brangus karaliau, mokinys turi matyti guru ne tik kaip mokytoją, bet ir kaip Aukščiausio Dievo asmens ir supersielos atstovą.

Šri Čaitanya Čaritamrita 19.151

Iš milijonų klajojančių sielų tik labai sėkminga Krišnos malonės dėka gauna galimybę bendrauti su tikru dvasiniu mokytoju. Guru ir Krišnos malone žmogus gauna atsidavimo tarnystės sėklą.

Muëdaka Upaniñad 1.2.12

Norėdamas suvokti transcendentinį mokslą žmogus turi kreiptis į tikrą dvasios mokytoją, priklausantį mokytojų mokinių sekai ir įsitvirtinusį absoliučioje tiesoje.

Svetašvatara Upanišada 6.23

Tik toms didžioms sieloms, kurios turi tvirtą tikėjimą į Dievą ir dvasios mokytoją visos dvasinės Vedų žinios atsiskleidžia automatiškai.

Hari-bhakti-viläsa 2.10

Kiekvieno žmogaus pareiga atsiduoti dvasiniam mokytojui. Atiduodant jam viską- kūną, protą ir intelektą žmogus turi priimti inicijaciją iš jo.

Kas yra tikras Vedų žinių guru? Kokios jo savybės? Visų pirma, jis turi priklausyti vienai iš keturių autentiškų vedinių mokyklų. Antra – jis turi 24 val per parą tarnauti savo guru vykdydamas jo nurodymus ir perduoti žinias nieko nepridėdamas ir neišimdamas. Dvasinis mokytojas turi būti įsitvirtinęs dvasiniame lygyje.

Taigi, kaip gaunamos dvasinės žinios? Jas reikia išgirsti tiesiogiai iš to, kuris jas suvokia. Taip klausant iš širdies į širdį perduodamas dvasinis suvokimas. Jis nėra perduodamas per logiką ar argumentus, bet per dvasinę garso vibraciją.

Norint, kad iš guru širdies gautos žinios pilnai išsiskleistų reikia nesavanaudiškai tarnauti mokytojui. Visą savo gyvenimą atiduodant jam.

Krikščionys vienuoliai naudojasi šiuo principu duodami paklusnumo vienuolynui įžadus,vykdydami nuodemklausio nurodymus. Labai svarbu dvasinio mokytojo savybės – nes tarnaudami žmogui mes perimame jas. Jei žmogus yra paprasčiausias savanaudis – jo pamokymus vykdydami mes negausime jokios naudos – tik gyvą bėdą.

Kaip galima tarnauti nesavanaudiškai? Būtent tai išmokti ir yra dvasinis tobulumas.

Štai aš mėginu patarnauti mokytojui – padedu gaminti maistą, organizuoti paskaitas, užsidėti batus ir visą kitą, ko tik gali prireikti. Dieną ar dvi galime imituoti atsidavimą, bet laikui bėgant darosi aišku, kad iš ties man rūpi tik ar aš gausiu pavalgyti, pamiegoti ir kitų savanaudiškų dalykų...

Bet vyksta mistinis procesas, nors ir dirbtinai – be meilės atlikdamas tarnystę gurudžiui, mokytojui, kuris kupinas kažkokios neregėtos prigimties meilė s– staiga ima kažkas darytis širdyje. Mano širdis ima kisti!!!

Kas gali sveiko proto žmogų priversti penkis metus už dyka tarnauti kažkokiam senam vyrui? Atsakymas – ta neregėta meilė, kuria užsikrečiama tarnaujant guru... Kasmet vis didesnis meilės jausmas verčia vis nuoširdžiau ir dėkingiau vykdyti guru pamokymus. Ir kiek šios meilės perimame – tiek ir atsiskleidžia mums absoliuti dvasinė tiesa.

Iš kur guru gauna šitą meilę? Ją galima gauti tik mokant kainą – tyrą motyvą. Koks yra saugiklis, kad šių žinių ir kartu su jom ateinančių galių negautų piktų motyvų turintis žmogus? Būtent ši Dievo sukurta sistema – tarnystė guru... Mokytojas visą savo gyvenimą atiduoda tarnystei savo guru – Šrilai Prabhupadai. Jei tikram mokytojui tarnaujama be motyvų – tuomet žmogus perima šitą iš kartos į kartą išminčių perdavinėjamą dvasinį žinojimą.

Laikas nešvaistomas - darbas vyksta net keliaujant

Guru su žmona keliauja po pasaulį vykdydami Šrilos Prabhupados nurodymą – skleisti visomis jėgomis šias žinias. Nepaisydami jokių aplinkybių jie iš visų jėgų tęsia šį darbą. Dažnai jiem tenka tiesiog miegoti ant grindų, patirti ligas (pvz. insultą), bet jų niekas nesulaiko.

Norint pasiekti šitą vaisių reikia tikrai žemai nusilenkti :)

Prieš daug metųs kaitydamas Vedas vis praleisdavau šitą faktą kaip nesvarbų. Man atrodė skausminga, kodėl gi kažkokio guru reikia, aš juk pats galiu viską pasiekti. Būtent šitą netikro ego nugalėti ir reiki, norint pasiekti dvasios pažinimą.

Jei turėjot kantrybės tiek perskaityti, tai turbūt jum atrodo, kad tikrų guru nebūna ir jie tik siekia išnaudoti kvailus žmones siekdami naudos sau.

Nuoširdus žmogus,tarnaujantis savo mokytojui apsivalo ir visiškai nenori būti guru padėtyje, nes jis nori būti tarno tarno tarnas. Dievo tarno tarno tarnas – tai natūrali sielos padėtis ir tik tokioje padėtyje mes galime pajusti tikrą palaimą, kurios ieškome. Taigi, kaip žmogus priima guru padėtį? Tiesiog jo guru jam nurodo – ir žmogus negalvodamas apie save, kaip apie vertą to, priima šią padėtį tiesiog vykdydamas guru nurodymą.

Ar pamenate Jėzaus žodžius, kad tik per Jį galima pasiekti Dievą? Čia lygiai tas principas. Tik per guru ir Jo atstovus. Štai jum įrodymas Mt 10,40: Kas Jus priima, tas priima mane. Kas priima mane, priima Tą kuris mane siuntė.

Štai tas pats dėsnis aprašytas Vedose:

Mahabharata, Vana-parva 313.117:

Be galo sunku suvokti Krišnos sąmonės (dvasinės sąmonės) paslaptį, bet tie, kurie tobulėja sekdami praeities mokytojų pamokymais ir seka jų atstovų pėdomis, be jokių abejonių patirs sėkmę.

Jėzus daug laiko praleido Džiaganath Puryje – šventoje vietoje Indijoje, kur gyva dvasinių žinių tradicija. Gali būti, kad būtent ten Jėzus Kristus gavo išventinimą ir šią seklą paskleidė judėjų kraštuose. Bet aš to nežinau, tik spėlioju.

Jeigu norit sužinoti, kaip prasideda mokytojų sekos – paskaitykit Šrimad Bhagavatam.