Miego trūkumą ir nuovargį nustelbia artėjančio išsiskyrimo nujautimas... Kuo labiau suprantu, kad greitai Guru išvažiuos, tuo labiau įvertinu kiekvieną akimirką su Juo ir stengiuosi išnaudoti likusį laiką. Bet tuo pat metu, mokytojas kiekvieno vizito metu vis tvirčiau išmoko vani sevos - sugebėjimo jausti dvasinį ryšį. Tad tuo pat metu kyla ir nekantrus džiaugsmas galvojant, kad prieš akis visa nuostabiausia amžinybė.
Mokytojas brahmačarius moko išsivadavimo iš materijos paslapčių |
Taigi, esu toks laimingas, kad turiu kažką vertingo. Todėl rašau viešumon ne tik dėl to, kad trokštu šlovės ir pagarbos, bet noriu pasidalinti tuo, kas brangiausia.
Šįryt per paskaitą mokytojas kaip vulkanas liejo dvasines emocijas...
O žmonės klausia, ką labiausiai išmokstu būdamas su mokytoju.
Imu suprasti vis geriau, ką turiu išmokti. Nes jei nežinai, tai kaip išmoksi :))
Jogas, norėdamas pasiekti galutinį tobulumą, turi išgryninti savo motyvą. Tik tada galima pereiti nuolankumo testą. Atliekant praktiką, bus tiek daug kliūčių, kurios bus protui nepakeliamos.
Pabandysiu sugalvoti pavyzdį. Jūsų gyvenime atsiranda žmogus, kuris kaip rakštis. Elgiasi su jumis visiškai neteisingai ir maksimaliai sugeba priminti netikrą ego. Protas iškarto apskaičiuos, kad tas žmogus elgiasi negerai ir jausis nuskriaustas, įžeistas, norės pykti.
Jei mes tiesiai šviesiai atsakysime tuo pačiu - nieko gero - tiesiog pasiduosime netikram ego. Nes mūsų įžeisti negali niekas. Įsižeidžia tik netikras ego...
Galime tada nutylėti ir pakęsti neteisybę? Čia irgi netikras ego veikia... Ir užspaustas pyktis tik vėžį sukels...
Kaip tada elgtis? Širdžiai turi būti bloga nuo vergavimo netikram ego ir ji turi melsti Krišnos, kad Jis išvaduotų nuo šio purvo... Melsti, kaip Guru moko - su ašarom akyse, desperatiškai, suvokiant bejėgiškumą.. "Krišna, paversk visą purvą mano širdyje į meilę Tau ir Tavo vaikams... Krišna!!!"
Krišna taip gali padaryti, jei to norim. Tada vietoj pykčio mes jaučiam tik meilę ir norą padėti tokiam žmogui. Atsakydami į blogį tikra meile mes ir Krišną patenkiname ir kitų širdis skatiname keistis.
Labai paprasta, bet labai nedaug kas nori išties ištrūkti iš noro būti kontroliuotoju ir besimėgautuoju - netikro ego spąstų....
Bet reikia labai nuoširdžiai kas kartą savęs klausti - ko aš noriu? Ar man vis dar patinka tarnauti netikram ego, protui ir juslėm?
Nors šie elementai mus saisto taip tvirtai, kad negalime be jų nė pirštelio pajudinti, tuo pat metu kiekvienas gali pats nuspręsti nebūti jų vergu - ir tuojau pat bus paleistas....
Sankirtanai, gali nešti jiem gėlytę, kurie taip sako (apie šlovės sekimą). O šiaip labai džiugu, kad kažkas dalinasi savo dvasine patirtimi :).
AtsakytiPanaikintiDažnai prisimenu Mokytojo mokymus apie nuolankumą... Tik žiūrint į jį ir klausant Jo viskas taip aišku, taip tikra. Taip gera klausytis Mokytojo. Pradedi stebėti kiekvieną savo žingsnį ir matai, kiek neišpasakytai daug reikia dirbti...
AtsakytiPanaikintiBet kai pokalbio dėl darbo metu, " būsimasis darbdavys" dviprasmiškai liečiasi prie mano rankų, apeidamas aplink stalą sugeba prisiliesti ir prie kitų kūno vietų - nepajaučiu kaip gniaužiasi kumštis ir vos susitvardau neužvažiuodama jam per marmūzę... Mintyse kartojau šventus Dievo vardus ir tuo pat metu jaučiausi neverta jų kartoti. Verkiau namie ir prašiau, kad būtų apvalytas mano purvas, kuris pritraukia tokias situacijas.
Teatleis man Mokytojas, jog taip lėtai mokausi...