Kuomet skaičiau Naująjį Testamentą devintoje ar dešimtoje klasėje – man tai atrodė kaip visiškai nereikšminga knyga. Ir tik po kelių metų Vedų studijų, kuomet patyriau jog Dievas iš ties yra – ir, kad meilė Jam yra tikras širdies džiaugsmas ir tikras/vienintelis poreikis – tada ėmiau suvokti kokia didi paslaptis slepiasi Jėzaus mokyme. Pradėjau iš visos širdies gerbti ir vertinti nuoširdžius Jo pasekėjus. Todėl, kad Jis atnešė patį brangiausia turtą, dalino ir tebedalina jį visiems.
Jėzus Kristus mokė galutinio Vedų tobulumo, kuris pranoksta net išsivadavimą – meilės sąjungos su Absoliutu, su Dievu Tėvu. Kuomet siela dėl meilės Dievo valią priima kaip savo....Tebūnie Tavo valia, o ne mano... Paprastu protu ir logika tai nėra suvokiama. Neįmanoma. Ar galima į skaičiavimo mašinėlę įdiegti Windows operacinę sistemą? Taip ir materialus protas neaprėpia dvasios mokslo... Šią paslaptį pradėti jausti galima tik švento žmogaus malonės dėka... Kito kelio nėra. Todėl ir sakoma, kad tik per Dievo sūnų... Jėzus Kristus – tikras dvasinis mokytojas. Ir ne eilinis, Jis yra ypatingai Dievo įgalinta asmenybė, atėjusi su specialia misija. Dievas rimtiems darbams pasirenka tam tinkamas asmenybes. Pasak Vedų - Jėzus yra šakši aveša avatara - su specialia misija atsiųstas Dievo įgaliotinis. Nederėtų manyti, kad Dievas turi tik vieną sūnų. Bet taip pat galime drąsiai teigti, kad Jėzų reikėtų gerbti kaip patį Dievą, todėl, kad tam tikra prasme taip ir yra. Jis – Dievo atstovas. Kaip ir policininkas – valdžios atstovas. Policininkas gali būti mano kaimynas, bet kuomet Jis atlieka pareigą – jis turi daugiau galių ir jei kelyje mane stabdys, o aš nepaklusiu - tai bus jau vertinama kaip nepaklusimas visai valstybei. Taip ir dvasinis mokytojas gerbiamas kaip pats Dievas, nes Dievas per jį ypatingai pasireiškia, galų gale mokytojas atveda mus pas Dievą. Tik mokytojo malonės dėka mes suvoksime Dievą – kitu atveju liekame tik spekuliacijų ir nerealizuotų svajonių šalyje.
Jėzus paliko savo mokinius – ir po Jo mirties žmonės galėjo jų dėka suprasti Kristaus mokymą ir patirti absoliučią tiesą. Vedose yra nurodymas, nerekomenduojantis turėti daugiau nei 12 mokinių. Jėzaus mokiniai turėjo savo mokinius, o jie savo...
Oficiali mokinių grandinė gal ir nutrūkusi, bet vis dar yra gyvų Jėzaus pasekėjų, kurie saugo šios išminties iš kartos į kartą perduodamos ugnies žarijas. Ir visame krikščioniškame pasaulyje yra tikrų šventųjų, kurie pasiekė Jėzaus mokymo tikslą.
Yra toks Vedų raštas vadinamas Bhavišja purana. Bhavišja purana verčiasi kaip "Ateities istorija". Šiam raštui kiek daugiau nei 5000 metų. Jis aprašo, pranašauja šių laikų įvykius. Viena šios Vedos dalis yra prarasta ir gal kažkur saugoma. Bet didžioji dalis lengvai prieinama kiekvienam. Šioje knygoje tiek daug pranašysčių, kad dėl jų tikslumo mokslininkai teigia, jog ši Veda yra parašyta vos prieš kelis šimtmečius, nes iš kur gi senovės išminčiai galėjo taip tiksliai nuspėti ateitį. Kaip ir įprasta Vedom, istorijos aprašomos esamuoju laiku. Štai kokią ateityje įvyksiančią sceną aprašo Bhavišja Purana:
Bhavišja Purana Pratisarga Parva, Chaturyuga KhandaDvitiyadhyayah, 19as skyrius, 17 –32 tekstai.
Kartą Saku nugalėtojas keliavo link Himatungos ir vidurį Hunos šalies pamatė palankiai atrodantį vyrą.Vyras buvo gelsvos spalvos ir dėvėjo baltus rūbus. Karalius pasiteiravo: „Kas tu esi?“
Žmogus palaimingai atsakė: „Aš esu Iša Putra – Dievo sūnus, gimiau iš nekaltumo“.
„Aš esu Mlėčkų (mlėčka - necivilizuoti žmonės) religijos aiškintojas ir griežtai laikausi absoliučios tiesos“
Tai išgirdęs karalius paklausė: „Kokie tavo nuomone yra religijos principai?“
Iša Putra atsakė:„O karaliau, kuomet sunyko tiesa, aš – Masiha pranašas atėjau į šią degradavusių žmonių šalį, čia, kur nesilaikoma jokių taisyklių. Matydamas šią baisią ir bedievišką barbarų padėtį, kurią skleidžia Mleča-Deša, aš ėmiausi pamokslautojo veiklos.“
„Klausyk karaliau, kokius religijos principus aš paskleidžiau tarp mlėčkų. Gyva būtybė veikiama gėrio ir blogio. Protas turėtų būti apvalomas tinkamu elgesiu ir džiapa.Kartodamas šventus vardus žmogus pasiekia aukščiausią tyrumą. Kaip saulė patraukia visų dėmėsi, taip ir Viešpats patraukia visų gyvų būtybių širdis. Tokiu būdų sekant taisyklėmis, kalbant tiesą, per proto harmoniją ir meditaciją žmogus turėtų garbinti nepajudinamąjį Viešpatį“
„Laikydamas amžinai tyro ir visagalio Viešpaties formą savo širdyje aš mokau šių principų tarp Mlėčkų kultūroje ir taip mane ėmė vadinti Iša-Masiha.“
http://vidmantas.puslapiai.lt
AtsakytiPanaikinti