Vienas didžiausių lūžių vyko man esant maždaug aštuoniolikos - kuomet pirmą kartą pamačiau dvasinį mokytoją. Kaip ir kartais darydavau - tiesiog atėjau į šventyklą, nes girdėjau, kad atvažiavęs svečias.
Sankaršan Das Adhikari pradėjo dainuoti Harė Krišna mantrą ir staiga dangus man susimaišė su žeme. Tai buvo niekad nepatirti jausmai ir sąmonės būsena - visa širdimi pajutau, kad nė per nago juodymą nesupratau Vedų, pajutau visa širdimi Dievo buvimą, kad Jis viską persmelkia ir yra visur... Pajutau visa širdimi, kad tikrai egzituoja Vedose aprašoma dvasinė realybė - buvau tuo tikras, nes tiesiogiai tai ir patyriau. Tai buvo mano laimingiausia diena per visus aštuonioliką metų.
Štai šios dienos kirtanas :
Toks yra dvasinių žinių gavimo metodas - nuolankioje būsenoje klausytis iš realizuotų asmenybių ir iš jų širdies dvasinės žinios ima tekėti į mus.
Dabar būnant 24 h su gurudev labai aiškiai patiriu, kaip mes kiekvieną akimirką miegame - veikiame kaip užhipnotizuoti savo juslių....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą