Yra tik viena religija

Dažnai susiduriu su dilema. Norėčiau rašyti apie gilesnius dvasinius išgyvenimus, bet ne itin kam jie bus suprantami. Vis dėlto šitas straipsnis bus skirtas tiems keliems vienetams, kurie supras vertę...
Yra tik viena religija ir tai kelias į tyrą meilės santyki su Dievu. Visiškai nesvarbu kas Tu ir kur esi. Nesvarbu ar Tave vadina krikščioniu ar budistu. Yra vienas kelias, ir tik pats Tu gali jį nueiti. Šitas kelias einamas širdyje. Tuo pat metu Tavo kūnas gali būti užsidaręs vienuolyne, ar stovėti Gariūnų turgavietėje.

Visame pasaulyje ir visais laikas buvo ir yra šventųjų, kurie labai pažengė šiame kelyje. Ir kas įdomiausia - jie pasakoja tas pačias tiesas.

Noriu pateikti citatą iš Krikščionių šventosios Faustinos Kovalsko dienraščio.  Tikrus dvasios ieškotojus tai tikrai įkvėps ir suteiks jėgų. Šis kelias pats šlovingiausias ir vertas visų iki gramo tam išlietų jėgų!!!

Harė Krišna!!!

Faustina Kovalsko
Dienoraštis

+ Gilesnis Dievo pažinimas ir sielos išgąstis.   95

Iš pradžių Dievas leidžiasi pažįstamas kaip šventumas, teisingumas, gerumas arba gailestingumas. Siela ne iškart visa tai pažįsta, o palaipsniui, per blyksnius, priartėjimus prie Dievo. Ir trunka tai trumpai, nes neištvertų šios šviesos. Besimelsdama siela patiria šios šviesos blyksnius, dėl kurių ji jau negali melstis taip kaip iki šiol. Gali kaip įmanydama stengtis ir prisiversti melstis kaip anksčiau, visa tai bus visiškai veltui, nes tampa visiškai nebeįmanoma melstis kaip prieš gaunant šios šviesos. Ši sielą palietusi šviesa joje gyva, ir niekas negali jos nei užgesinti, nei užtemdyti. Šis Dievo pažinimo blyksnis patraukia sielą ir uždega joje meilę Jam. Tačiau tas pats blyksnis sykiu leidžia sielai pažinti, kas yra ji pati, ir visą savo vidų regi apšviestą aukštesnės šviesos, ir tuomet apstulbsta bei išsigąsta. Bet ji nepasilieka šių baimių apimta, o pradeda apsivalyti ir nusižeminti, tampa nuolanki prieš Viešpatį, o ši šviesa stiprėja ir tampa dažnesnė; kuo labiau siela išsigrynina, tuo giliau prasiskverbia ši šviesa. Jei siela ištikimai ir narsiai atsiliepia į šias pirmąsias malones, Dievas pripildo sielą savųjų paguodų ir leidžiasi juntamai patiriamas. Siela akimirką patiria bendrystę su Dievu ir be galo džiaugiasi; ji mano, kad jau pasiekė jai skirtą tobulumo pakopą, nes jos klaidos ir ydos snūduriuoja, o ji mano, kad jų nebėra. Niekas jai neatrodo sudėtingąjį viskam pasirengusi. Ji pradeda pasinerti į Dievą ir ragauja dieviškų malonumų. Ji nešama malonės ir visai nesuvokia - to, kad gali ateiti išbandymų metas. Ir iš tiesų ši būsena trunka neilgai. Ateis kitokios akimirkos, bet turiu priminti, kad siela ištikimiau atsiliepia į Dievo malonę, jei turi šventą nuodėmklausį ir kuriam viską išsipasakoja.

96        (45) + Ypatingi Dievo numylėtai sielai skirti išbandymai. Pagundos ir

tamsybės, šėtonas.

Siela dar nemyli taip, kaip Dievas nori. Siela staiga praranda Dievo artumą. Joje iškyla įvairios klaidos ir ydos, su kuriomis turi nuožmiai kovoti. Iškyla visos klaidos, tačiau ji budi. Ten, kur anksčiau buvo Dievas, įžengė šaltumas ir dvasinė sausra, nejaučia dvasinių pratybų skonio, negali melstis nei kaip anksčiau, nei kaip dabar. Blaškosi į visas puses, bet niekas neteikia pasitenkinimo. Dievas nuo jos pasislėpė, o ji kūriniuose paguodos neranda, ir joks kūrinys negali jos paguosti. Siela aistringai trokšta Dievo, bet mato savo skurdą ir pradeda jausti Dievo teisingumą. Jaučiasi lyg būtų praradusi visas Dievo dovanas, jos protas lyg aptemęs, visoje sieloje viešpatauja tamsa, prasideda nesuvokiama kančia. Siela stengėsi savo būseną nupasakoti nuodėmklausiui, bet buvo nesuprasta. Apima dar didesnis nerimas. Šėtonas pradeda savo veiklą.

97        Tikėjimas apimtas ugnies, vyksta didžiulė kova, siela stengiasi, valios aktu yra su Dievu. Dievui leidus, šėtonas žengia kitą žingsnį, išbandoma viltis ir meilė. Baisios šios pagundos, Dievas tarsi paslapčia remia sielą. Ji apie tai nežino, bet kitaip ji neatsilaikytų. Ir Dievas žino, kiek gali leisti sielai patirti. Siela gundoma netikėti apreikštomis tiesomis, nebūti atvira nuodėmklausiui. Šėtonas jai sako - žiūrėk, niekas tavęs nesupranta, taigi kam apie visa tai pasakoti? Ausyse jai skamba žodžiai, kurie baugina, ir jai atrodo, kad ištaria juos prieš Dievą. Mato tai, ko nenorėtų matyti. Girdi tai, ko nenori girdėti, ir baisu tokiomis akimirkomis neturėti patyrusio nuodėmklausio. Ji viena neša visą naštą, tačiau kiek įmanydama turi stengtis susirasti šviesų nuodėmklausį, nes gali palūžti nuo šios naštos ir dažnai yra ant prarajos krašto. (46) Visi šie išbandymai yra sunkūs ir varginantys. Dievas neleidžia tokių išbandymų patirti sielai, kuriai anksčiau nebuvo leista artimiau bendrauti su Dievu ir ragauti dieviškųjų saldybių. O taip pat ir Dievas turi mums nesuvokiamų ketinimų. Dažnai Dievas taip sielą rengia ateities sumanymams ir dideliems darbams. Ir nori ją išbandyti kaip gryną auksą, bet tuo išbandymas dar nesibaigia. Yra dar didžiausias išbandymas - visiškas Dievo apleidimas.

98        + Didžiausias išbandymas, visiškas apleidimas - neviltis

Kada siela nugali ankstesnius išbandymus, ir nors gali suklupti, bet didvyriškai kovoja ir su giliu nuolankumu šaukiasi Viešpaties: Gelbėk, nes žūstu. - Tada ji dar pajėgia tęsti kovą.

Dabar sielą apgaubia baisi tamsa. Siela mato vien savo nuodėmes. Ji jaučiasi siaubingai. Jai atrodo, jog yra visiškai Dievo atstumta, jaučiasi tarsi būtų Jo neapykantos objektas ir yra vos per žingsnį nuo nevilties. Ginasi, kaip gali, mėgina sužadinti pasitikėjimą, bet malda jai yra dar didesnė kančia. Jai atrodo, kad dar labiau žadina Dievo pyktį, stovi nepasiekiamoje viršūnėje virš prarajos.

Siela veržiasi prie Dievo, bet jaučiasi atstumta. Visos pasaulio kančios ir kankynės yra niekis, palyginti su šiuo jausmu, į kurį ji visa pasinėrusi, - tai yra būti Dievo atstumtai. Niekas jai negali suteikti palengvėjimo. Mato, kad yra viena pati, nėra nieko, kas ją apgina. Kelia akis į dangų, bet žino, kad tai nėjai, jai viskas yra prarasta. Jš tamsos įkrenta į dar didesnę tamsą, jai atrodo, kad prarado Dievą, tą Dievą, kurį taip mylėjo. Ta mintis sukelia jai neapsakomą kančią. Tačiau ji tai priima, mėgina pažvelgti į dangų, bet veltui - tai sukelia jai dar didesnę kančią.

(47) Niekas neapšvies tokios sielos, jei Dievas nori ją laikyti tamsybėse. 99 Tą Dievo atmetimą jaučia taip gyvai ir bauginančiai. Išjos širdies veržiasi skausmo kupinos dejonės, tokio skausmo, kurio nesupras joks dvasininkas, nebent pats būtų tai patyręs. Tuomet siela dar yra kankinama ir piktosios dvasios. Šėtonas išjos šaiposi: Matai, ar ir toliau būsi ištikima? Štai tau atlygis, esi mūsų galioje. - Nors šėtonas turi sielai tik tiek galios, kiek jam leidžia Dievas; Dievas žino, kiek galime ištverti. - Ir kas iš to, kad marinai-si? Ir kas iš to, kad ištikimai laikeisi regulos? Dėl ko visos šios pastangos? Esi Dievo atstumta. - Žodis „atstumta" tampa ugnimi, kuri nudegina kiekvieną nervą iki pat kaulų čiulpų. Jis persmelkia kiaurai visą jos esybę. Artėja didžiausia išbandymų akimirka. Siela jau niekur nebeieško pagalbos, užsisklendžia savyje ir viskas jai išnyksta iš akių, lyg būtų susitaikiusi su šia kančia būti atstumtai. Tai akimirka, kurios nemoku apsakyti. Tai sielos agonija. Kai pirmąkart ta akimirka artinosi prie manęs, buvau išjos išplėšta švento klusnumo galia. Mokytoja, kuri išsigando mano išvaizdos, nusiuntė mane išpažinties; tačiau nuodėmklausys manęs nesupranta, nepatiriu nė šešėlio palengvėjimo. O Jėzau, duok mums patyrusių kunigų.

Kai pasakiau, kad sieloje išgyvenu pragaro kančias, man atsakė, kad dėl mano sielos yra ramus, nes mato mano sieloje didžiulę Dievo malonę. Tačiau nieko nesupratau, ir nė vienas šviesos spindulėlis neįsiskverbė į sielą.

Dabar jau pradedu jausti fizinių jėgų stygių ir jau nebegaliu atlikti pareigų. Nebegaliu nuslėpti kentėjimų; nors nė žodžio nesakau apie tai, ką kenčiu, vis dėlto mano veide atsispindintis skausmas mane išduoda, ir vyresnioji pasakė, kad seserys ateina pas ją ir sako, jog išvydus mane koplyčioje

jas apima gailestis, taip baisiai atrodau. Bet, nepaisant visų pastangų, siela nepajėgia nuslėpti šios kančios.

101      Jėzau, Tu vienas žinai, kaip siela aimanuoja, kęsdama šias kančias, apgaubta tamsybių, bet vis dėlto alksta ir trokšta Dievo kaip sukepusios lūpos vandens. Miršta ir džiūsta, miršta nemirdama, tai yra numirti negali. Jos pastangos nieko vertos, nes ji yra galingoje rankoje. (48) Dabar jos siela patenka Teisingojo galion. Liaujasi visos išorinės pagundos, nutyla visa, kas ją supa, taip kaip mirštantysis praranda tai, kas išoriška, - visa jos siela sutelkta į teisingo ir triskart švento Dievo galią. - Atstumta amžiams. - Tai svarbiausia akimirka, ir tik Dievas gali taip išbandyti sielą, nes tik Jis vienas žino, kad siela gali tai ištverti. Kai siela yra persmelkta šios pragaro ugnies, ji tarsi puola į neviltį. Šią akimirką mano siela patyrė, kai celėje buvau viena. Kai siela ėmė skęsti neviltyje, jutau, kad imu merdėti, bet griebiau kryželį ir mėšlungiškai suspaudžiau rankoje; Dabar jaučiu, kad mano kūnas atsiskirs nuo sielos, ir nors norėjau nueiti pas vyresniuosius, fizinių jėgų jau nebuvo, ištariau paskutiniuosius žodžius - pasitikiu Tavo gailestingumu. Ir man atrodė, kad dar labiau užrūstinau Dievą ir pati pasinėriau į neviltį, ir tik kartkartėmis iš sielos išsiverždavo skaudi dejonė, nemaldoma dejonė. Siela apimta agonijos. Ir man jau atrodė, kad pasiliksiu tokios būsenos, nes savo jėgomis išjos neišeičiau. Kiekvienas prisiminimas apie Dievą yra neapsakoma kančios jūra, o vis dėlto yra sieloje kažkas, kas veržiasi prie Dievo, bet jai atrodo, jog vien tam, kad labiau kentėtų. Meilės, kuria anksčiau Dievas apgaubdavo, prisiminimas jai yra nauja kančios rūšis. Jo žvilgsnis ją perveria, ir viskas sieloje buvo sudeginta nuo Jo žvilgsnio.

102      Tai truko ilgesnį laiką, kol viena sesuo įėjo į celę ir rado mane beveik mirusią. Išsigando ir nuėjo pas mokytoją, kuri dėl švento klusnumo liepė man pakilti nuo žemės, ir tuoj pat pajutau fizines jėgas ir visa virpėdama atsikėliau nuo žemės. Mokytoja iškart suprato visą mano sielos būseną, kalbėjo apie nesuvokiamą Dievo gailestingumą ir pasakė: Dėl šventojo klusnumo įsakau seseriai dėl nieko nesirūpinti - ir sakė man: Dabar matau, kad Dievas kviečia seserį į didelį šventumą, Viešpats nori turėti seserį arti savęs, jei leidžia tokius dalykus ir dar taip anksti. Tegul sesuo būna ištikima Dievui, nes tai yra ženklas, kad Jis nori turėti seserį aukštai danguje. - Tačiau visiškai nesupratau šių žodžių.

103      (49) Kai įėjau į koplyčią, jaučiu, tarsi viskas nuo mano sielos nukristų,

tarsi ką tik būčiau išėjusi iš Dievo rankų, jaučiu, kad mano siela neliečiama,

kad esu mažas vaikas. Tada vidujiai išvydau Viešpatį, kuris tarė man: Nebijok,

dukra mano, aš esu su tavimi. Tapačią akimirką visos tamsybės ir sielvartas

išsisklaidė, pojūčius užliejo džiaugsmas, sielos galias pripildė šviesa.

Dar noriu pasakyti, kad nors mano siela jau buvo Jo meilės spindulių 104 apšviesta, bet mano kūne dar dvi dienas liko praėjusios kančios pėdsakai. Veidas mirtinai išblyškęs ir akys užlietos krauju. Tik Jėzus žino, ką kentėjau. Prieš tikrovę nublanksta tai, ką parašiau. Nemoku to apsakyti, man atrodo, jog grįžau iš ano pasaulio. Nenoriu nieko, kas yra sukurta. Glaudžiuosi prie Dievo Širdies kaip kūdikis prie motinos krūtinės. Į viską žvelgiu kitomis akimis. Suvokiu, ką vienu žodžiu Viešpats padarė mano sieloje, tuo gyvenu. Imu drebėti, prisiminusi išgyventą kančią. Netikėčiau, kad galima taip kentėti, jei pati nebūčiau to patyrusi. - Yra grynai dvasinė kančia.

Tačiau kentėdama ir kovodama neapleidau šventosios Komunijos. Kai 105 man atrodė, kad neturėčiau priimti šv. Komunijos, tada prieš šv. Komuniją ėjau pas mokytoją ir sakiau, kad negaliu priimti šv. Komunijos, - man atrodo, kad neturėčiau to daryti. Bet ji neleido praleisti šventosios Komunijos, ir ėjau, ir supratau, kad tik klusnumas mane išgelbėjo.

Vėliau pati mokytoja man pasakė, kad šie išbandymai man baigėsi taip greit tik dėl to - kad buvai klusni. Tik dėl klusnumo taip didvyriškai ištvėrei. - Tiesa, kad iš šios kančios mane išvedė pats Viešpats, bet Jam patiko ištikimybė klusnumu.

Nors šie dalykai baisūs, vis dėlto jokia siela neturėtų perdėtai jų bijoti, 106 nes Dievas niekada neduos daugiau, negu galime. O antra vertus, galbūt Jis niekada neleis mums patirti panašių kančių, o rašau tai dėl to, kad jei Viešpačiui patinka kurią nors sielą vesti per (50) panašias kančias, tenebijo ir būna visiškai, kiek gali, ištikima Dievui. Dievas nenuskriaus sielos, nes yra pati meilė ir dėl šios meilės pakvietė ją gyventi. Nors tuo metu, kai pati išgyvenau šiuos išbandymus, to nesupratau.

O mano Dieve, suvokiau, jog nesu iš šio pasaulio, tai Viešpats man leido 107 labai aiškiai suprasti. Aš labiau bendrauju danguje negu Žemėje, nors neapleidžiu jokių savo pareigų.