Knygų kalnas po truputėlį tirpsta. Maždaug keturias valandas per dieną keliaujame nuo durų prie durų ir siūlome žmonėms vedines žinias.
Širdis yra palaiminga, kuomet yra drauge su Krišna. Krišna galima jausti tiesiog prisimenant Jo pavidalus, žaidimus, savybes, vardą...
Kartais brahmačariai būna suirzę, jei niekas nenori knygų, bet dvasinė praktika - tai menas išmokti nesiekti malonumo sau, o mėginti suteikti džiaugsmo Krišnai. Tada iškart ateina begalinė ramybė, palaima, saugumo ir bebaimiškumo jausmas - nepaisant išorinių aplinkybių.
Dvasinė praktika - tai menas išmokti pamiršti apie savo laimę - tai menas išmokti tiesiog rūpintis Krišnos laime. Kaip jį patenkinti, kaip patenkinti Guru?
Tiesiog žinant, kad Dievas džiaugiasi, jei aš einu nuo durų prie durų, džiaugiuosi ir aš. Tai puiki galimybė mokintis panirti į šią nuotaiką ir taip išgryninti savo širdį...
Vėl ir vėl kelti savo mintis į Dievą - tai yra tikras gyvenimas :) Koks Jis nuostabus, Tas Dievas ar ne taip? Jis toks žavus, vagių vagis, pavagiantis širdis. Sužavintis net Kupidoną. Taip patraukiantis ir priverčiantis bėgti net suplukus link Jo... Perlipti per save, paminti netikrą prestižą...
Bg 9.27
O Kunti
sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum, aukotum ar atiduotum, kokias askezes tu
atliktum — daryk tai kaip auką Man.
BG 9.31
Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhakta, lenkis Man
ir garbink Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai pas Mane ateisi.
Ilgai laukti nereikia, tiesiog dabar prisiminus Krišną, esame su Juo... Tik pamėgink pajausti Jo buvimą.. Pamėgink jį mylėti, pamėgink dėl Jo kažką padaryti...