8 Sutelk
savo protą į Mane — Aukščiausią Dievo Asmenį ir skirk Man savo intelektą. Taip
tu visada gyvensi Manyje — tuo nereikia abejoti.
9 Mano brangus Arjuna, o turtų
laimėtojau, jeigu negali išlaikyti protą visad sutelktą į Mane, tuomet laikykis
reguliuojamų bhakti-yogos principų. Šitaip išsiugdysi norą Mane pasiekti.
10 Jei negali laikytis bhakti-yogos regulų, tai bent
pasistenk dirbti Mano labui, nes Man dirbdamas pasieksi tobulumą.
11 Tačiau jei tu nepajėgi dirbti
Man su tokia sąmone, tada pasistenk veikti atsisakydamas visų savo darbo
rezultatų ir atrask atsparą savyje.
12 Jei
negali ir to padaryti, tai gilink žinojimą.
Čia pateikiami tarytum dvasinio tobulėjimo laipteliai. Pats pirmas tekstas kalba apie tobulumą. Tai yra dvasinės praktikos tikslas, visos sielos evoliucijos galutinis taškas. Tai reiškia, kad reikia veikti tik Absoliuto — Krišnos labui, nė akimirkai neprarandant meilės ryšio su Juo. Tik šventos asmenybės natūraliai visad yra tokioje sąmonėje.
Paskutinis tekstas kalba apie pirmą pakopą. Norėdami tobulėti, mes turime sužinoti, kaip tai daryti. Jei jau esame pasiruošę veikti, galima pradėti nuo nesavanaudiškos veiklos, linkėti kitiems gėrio, daryti gerus darbus.
Iš tiesų tai — materiali veikla, taigi darydami gera kitiems darom gera tik sau patiems. Jei kitam žmogui pagal karmą priklauso pagalba, jis ją ir gaus. Kita vertus, padėdami jam mes užsidirbame gerą karmą sau. Kažkada ji mums sugrįš.
Tokia veikla turi dar vieną gerą privalumą — tai pakelia mūsų sąmonę, todėl gebame žvelgti giliau.
Kai galėsime žvelgti giliau, pradėsime suprasti dvasinės veiklos naudą. Dvasinė veikla reiškia veikti norint suteikti džiaugsmo Dievui. Daryti tai, ko Jis nori, bet ne todėl, kad gautume ką nors materialaus už tai, bet tiesiog todėl, kad suteiktume Jam džiaugsmo ir atliktume savo dvasinę pareigą.
Karts nuo karto užsiimdami tokia dvasine veikla (pvz., plaudami šventyklą, besiklausydami dvasinių paskaitų, paremdami Dievo atsidavusiuosius, skaitydami apie Dievą, prisimindami jį, ar kam papasakodami ir t. t.) mes širdyje pajuntame didžiausią džiaugsmą. Net iš pradžių darydami tai nesąmoningai, mechaniškai, mes vis tiek patirsime grįžtamąjį efektą.
Štai, pvz., vienos labai šviesios merginos įspūdžiai po reatrito šventykloje:
Aš po savaitgalio esu įkvėpta veikti! Tokia kūrybinė energija! Iš tikrųjų man didžiausias poveikis jau sugrįžus į kasdienybę - rodos, ten, praktikos metu, buvo chaosas, kažkoks sunkumas galvoje, o dabar viską vertinu labai teigiamai - pagaliau apsiraminau, pradėjo vėl džiugint rimta pradinė veikla, labai susidomėjau ajurveda, vaikštau išsišiepus. :D Ir požiūris... P. S.: su kuo susirašiau po visko, visi jaučiasi ,,pasikrovę‘‘ ir galvoja dar kada sugrįžti, matyt, ne išimtis būsiu ir aš...
Taigi, nežinau, ar buvau stebuklingoj vietoj, ar jūs sukūrėt tą stebuklą... bet kokiu atveju, kažkas kažkaip ypatingai, taigi kol kas gyvenu posavaitgaliniais išgyvenimais, norisi tik dėkoti Jums ir entuziazmu dalintis su kitais.
Akimirkos iš reatrito:
Dauguma reatrito dalyvių nesąmoningai susilietė su Krišna (Dievu) ir pajuto vidinį sielos džiaugsmą. Atliekant tokią dvasinę veiklą dažniau bręsta sąmonė ir atsiranda asmeninis Dievo patyrimas bei suvokimas, kad Jis yra asmuo.
Toks žmogus po truputį, palygindamas tą džiaugsmą, kuris gaunamas tarnaujant savo (ar kitų) juslėms bei protui, ir džiaugsmą, kuris gaunamas susilietus su Krišna, mato tarnystės Dievui pranašumą, todėl jo širdis natūraliai vis labiau linksta tikrųjų poreikių (Dievo) link. Tada žmogus prieina prie 9-ajame tekste aprašytos pakopos. Ima reguliariai užsiimti dvasine veikla. Tai vadinama sadhana bhakti joga.
Kiekvienam amžiui šventraščiai ir dvasios mokytojai duoda konkrečius nurodymus, kaip atlikti dvasinę praktiką. Šiame amžiuje svarbiausią dalį užima reguliarus švento vardo kartojimas, šventraščių studijos, prasado valgymas ir tarnavimas Krišnai kartu su Jo atsidavusiais. Taip pat ilgainiui reikalingas prityręs dvasios vadovas, padėsiantis nenukrypti ir panerti gilyn.
Reguliariai ir teisingai atliekant šią praktiką savo kūnu, mes valomės, o protas vis labiau panyra į vidinius santykius su Krišna, kol galų gale tokia sąmonės būsena tampa natūrali. Ji ir yra natūrali, tik dėl taršos mes veikiame nenatūraliai.
Sadhana bhakti principas yra nustoti vergauti proto troškimams (noriu, nenoriu), nukreipti jį nuo vergystės juslėms į Krišną, imti veikti pagal Dievo planą Jo džiaugsmui. Tokiu būdu galima pažadinti natūralią širdyje miegančią trauką Absoliutui.
Egzistuoja, žinoma, ir detalesnės pakopos, nes visas įdomumas prasideda nuo Sadhana bhakti jogos pakopos. Bet šis straipsnelis ne apie tai.
Štai, pasidalinsiu vieno iš vienuolių, rimto sadhana bhakti praktikuotojo, dienotvarke:
