Materiali energija apgauna mus, priversdama galvoti, kad viską pasiekėme patys. "Mes dėjome pastangas ir mus aplankė sėkmė." Bet talentas, aplinkybės, jėgos ir galų gale pats rezultatas yra duodamas iš išorės.Mano senas bičiulis Latvis kartą pasidalino savo realizacija:
- Aš gerai suprantu, kad yra kažkas aukščiau. Nes kartais, nepaisant didelių pastangų, taip nieko ir nepasieki. O kartais rezultatai tiesiog ateina patys. Tai rodo, kad mes lemiame ne viską, yra ir kiti dėsniai...
Praėjus penkiems metams nuo to laiko, kuomet pirmą kartą perskaičiau Bhagavad Gitą, aš pamaniau: "Mano interesas nr. 1 - dvasinis tobulėjimas". Tada sąmoningai pradėjau dėti visas pastangas, siekdamas dvasinio tikslo. Vėl ir vėl susidūriau su nesėkmėmis. Vėl pradėdavau vartoti intoksikantus ir vėl mesdavau kartoti mantrą. Po metų bergždžių pastangų aš supratau, kad pats vienas nenueisiu niekur. Tiesą pasakius, tik pradėjau tai suprasti, iki galo lig šiol to nesuvokiu.
Su bejėgiškumo jausmu, nuoširdžiai kreipiausi į Krišną ir dvasinį mokytoją pagalbos. Guru pažadėjo melstis Krišnai, kad Jis man padėtų įsitvirtinti praktikoje. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Lygiai po metų aš gavau iniciaciją - daviau įžadą Viešpačiui ir mokytojui, kad visą gyvenimą neturėsiu neleistinų lytinių santykių (skirtų ne vaikams pradėti), nevalgysiu mėsos, nežaisiu azartinių žaidimų ir nevartosiu jokių narkotinių medžiagų (įskaitant kavą ir arbatą). O svarbiausia - kasdien kartosiu mažiausiai 16 "Harė Krišna" mantros ratų. Šis įžadas yra pats nuostabiausias kada nors mano padarytas veiksmas.
Ta pirmoji pamoka, kurią Krišna pradėjo mane mokyti, lydi mane ir toliau. Kokia pamoka? Tai, kad aš nesu visagalis, kad reikia prašyti ir priimti pagalbą iš Krišnos. Priimti prieglobstį. Aš dar tik pradėjau to mokytis, ir tai yra mano gyvenimo tikslas. Priimti visišką guru ir Krišnos prieglobstį.
Laikas nuo laiko aplanko dideli sunkumai. Neįveikiamai dideli. Rodosi, nebeturi jėgų ir noro tęsti praktiką. Tačiau tada vėl suprantu, kad manau galįs pats kažką nuveikti. Didžiuojuosi pasiekimais...
Laimei, Krišna duoda intelekto kreiptis į guru, į Prabhupadą, šventuosius, į patį Krišną... Priimti visišką jų prieglobstį ir šauktis pagalbos... Suvokiant bejėgišką savo padėtį....
Tuomet iš karto vyksta stebuklinga transformacija. Tarnystė Dievui tampa tokia saldi, kad didžiausi materialūs džiaugsmai ne tik neatrodo patrauklūs, bet primena kančią.
Štai štai štai ką aš turiu išmokti! Priimti visišką prieglobstį prie Vaišnavų ir Krišnos pėdų. Nieko saldesnio nėra. Kuo dvasiniai mokytojai, šventieji yra šlovingi? Būtent šia savo savybe. Jie tiki ne savo jėgomis, bet
absoliučiai pasikliauja Krišna.
Tokią pamoką man duoda dvasinis mokytojas. Meldžiu, kad sugebėčiau ją išmokti. Pasimelskit ir jūs už mane.
Štai kaip Šrila Prabhupada tik atvykęs į Ameriką rašė savo dienoraštyje:
Brangus Viešpatie Krišna, Tu toks maloningas šiai niekam
tikusiai sielai!
Bet nesuprantu, kodėl atvedei mane į šią šalį. Dabar
gali daryti su manimi ką panorėjęs.
Matyt, Tu turi kažkokį planą, antraip kam būtum siuntęs mane į
šį siaubingą kraštą?
Čia dauguma žmonių užvaldyti materialių neišmanymo ir
aistros gunų.
Paskendę materialių jausmų pasaulyje, jie manosi esą laimingi. Jiems patinka toks
gyvenimas, todėl jie abejingi transcendentinei
Vasudevos [Krišnos] žiniai. Neįsivaizduoju, kaip jie pajėgs suprasti šią žinią.
Bet žinau, kad Tavo nepriežastine malone viskas tampa įmanoma,
nes Tu esi neprilygstamas mistikas.
Kaip jie pajus atsidavimo tarnystės skonį? O Viešpatie, aš
tik meldžiu Tavo malonės. Suteik
man jėgų, kad galėčiau įtikinti juos Tavo žinios svarbumu.
Tavo valia visos gyvosios būtybės užvaldytos iliuzinės
energijos, ir jei tik Tu panorėsi, Tavo valia jos gali išsivaduoti iš iliuzijos
gniaužtų.
Prašau Tavęs, išvaduok
jas. Tik Tau panorėjus jos įstengs suvokti Tavo žinią...
Kaip aš joms padėsiu suvokti šią
Krišnoss malonę? Aš nevykėlis, neišmanėlis, puolęs žmogus.
Palaimink mane. Tik tavo palaiminimas padės man juos įtikinti, pats to padaryti nepajėgsiu.
Šiaip ar taip, o Viešpatie, Tu atvedei mane čia, kad
papasakočiau jiems apie Tave. Ir dabar tik nuo Tavęs priklauso, ar man pavyks
tai padaryti.
O visų pasaulių dvasinis mokytojau! Aš tegaliu pakartoti
Tavo žinią. Jei nori, kad jie mane išgirstų, padėk man.
Tik Tavo nepriežastine malone mano žodžiai taps tyri. Esu įsitikinęs - prasiskverbusi į žmonių širdis ši
transcendentinė žinia užlies juos džiaugsmu, ir jie išsivaduos iš kančių bei nelaimių.
O Viešpatie, aš esu tarsi lėlė Tavo rankose. Ir jei jau
atvedei mane čia šokti - priversk mane, priversk mane šokti, Viešpatie,
priversk mane šokti taip, kaip Tu nori.
Aš neturiu nei atsidavimo, nei žinių, tačiau aš turiu stiprų tikėjimą į šventą Krišnos vardą.
Mokytojas man davė Bhaktivedantos vardą, ir dabar, jei nori,
gali padėti man jį pateisinti.
Pasirašo: nelaimingiausias ir menkiausias elgeta
A.Č. Bhaktivedanta Svamis,
Džaladutos laivas, Sandraugos prieplauka,
Bostonas, Masačiusetso valstija, JAV
Rugsėjo 18 d., 1965 m.
Šrila Prabhupada - Visuomet Linkintis Gero (LIETUVIŠKAI) 