Šventyklos pastatas labai didelis ir senas. Čia vietomis nuolat vyksta remontai. Gatve pravažiavus tramvajui sudreba visas pastatas.
Metai po metų man čia sugrįžtant, grįžta ir prisiminimai, dėl kurių galiu įvertinti, kaip po truputį keičiasi mano sąmonė.
Ši šventykla man tokia brangi... Pirmą kartą čia atvykęs prieš 6 metus, rytą, bekartodamas džiapą, širdyje pajutau gailestį, kad tiek daug gyvenimų buvau nusisukęs nuo Viešpaties... Rodos, iš visos sielos ištariau: "Krišna, aš noriu vėl būti su Tavim, priimk mane..." Dabar žinau, kad šis noras dar nėra tyras, bet net menkiausias jo buvimas yra didžiausias turtas...
Visas gyvenimas tėra slenkstis. Mes esame vienoje jo pusėje, o dvasinė praktika reiškia žingsnį į kitą. Tas žingsnis nėra staigus. Jis trunka visą gyvenimą...
Šventykla tebus senas nuobodus pastatas, jeigu joje mėginsi patenkinti savo protą ir jausmus. Bet jei ieškosi Dievo, rasi tikrų tikriausią dvasinį portalą, kuris perkels tave į kitą realybę. Čia pat visada yra dvi realybės. Širdyje mes renkamės, kurios link eiti... Viena pigi, bet trečiarūšė. Kita saldi, pilna nuotykių, kelianti iššūkius ir reikalaujanti kantrybės.
Kiekvieną dieną manyje vyksta mikro kova tarp šių dviejų kelių. Pats esu bejėgis kautis, bet, laimei, savo pusėje turiu pačius geriausius draugus - vaišnavus, mokytoją, Prabhupadą, praeities šventuosius ir Krišną. :) Mėginu šauktis Jų pagalbos ir neatsistebiu jų meile...
Šiandien vakare atvyks mokytojas. Pasistengsiu pasidalinti nuotykiais.
Myliu jus!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą