šeštadienis, gegužės 25, 2013

Kokios savybės mus skiria nuo gyvūnų?

Kokios yra siektinos savybės?
Noriu pasidalinti brangiausiais turtais iš vedų išminties lobyno - Šrimad Bhagavatam šventraščio ir Šrilos Prabhupados komentaro:



8-12 TEKSTAS
titikṣekṣā śamo damaḥ

grāmyehoparamaḥ śanaiḥ
nṛṇāḿ viparyayehekṣā

annādyādeḥ saḿvibhāgo
bhūtebhyaś ca yathārhataḥ

sevejyāvanatir dāsyaḿ

triḿśal-lakṣaṇavān rājan


Kiekvienas žmogus privalo: būti teisingu, gailestingu, asketišku (pasninkauti tam tikromis mėnesio dienomis), apiplauti kūną du kartus per dieną, išsiugdyti pakantumą, sugebėti atskirti gėrį nuo blogio, pažaboti protą, sutramdyti jusles, atsisakyti prievartos, saugoti skaistybę, dalinti labdarą, skaityti šventraščius, būti paprastu ir patenkintu, tarnauti šventoms asmenybėms, pamažu atsisakyti beprasmiškų užsiėmimų, suvokti nebūtinų žmonijos veiksmų bergždumą, išlikti tyliu, rimtu ir vengti tuščių pokalbių, tyrinėti savo prigimtį („kas aš – siela ar kūnas?“), dalinti maistą visiems (ir žmonėms, ir gyvūnams), kiekvieną sielą (ypač esančią žmogaus kūne) laikyti Aukščiausio Viešpaties dalimi, klausytis apie Aukščiausio Dievo Asmens (šventųjų globėjo) žygius ir mokymą, šlovinti Jo žygius ir nurodymus, visada juos atminti, stengtis pasitarnauti Viešpačiui, garbinti Viešpatį, lenktis Jam, tapti Jo tarnu, tapti Viešpaties draugu ir visiškai Jam pasišvęsti. O karaliau Yudhiṣṭhira, kiekvienam, gimusiam žmogumi, būtina įgyti šias trisdešimt dorybių. Vien to pakanka, kad Aukščiausias Dievo Asmuo būtų patenkintas.
Komentaras: Pasak šventojo Nārados, kad žmonės skirtųsi nuo gyvūnų, juos būtina lavinti taip, jog visi išsiugdytų šias trisdešimt dorybių. Šiais laikais visame pasaulyje propaguojama pasaulietinės valstybės idėja – valstybę turi dominti tik materiali veikla. Tačiau jeigu valstybės piliečiai neįgis šiame posme išvardintų palankių savybių, apie kokią laimę galima kalbėti? Pavyzdžiui, jeigu dauguma gyventojų nesakys tiesos, ar bus tokia šalis laiminga? Vadinasi, kiekvieną žmogų, nesvarbu, induistą, musulmoną, krikščionį, budistą ar bet kurios kitos sektantiškos religijos pasekėją, būtina mokyti ištikimybės tiesai. Žmones taip pat reikia mokyti gailestingumo, be to visi privalo pasninkauti tam tikromis mėnesio dienomis. Kiekvienam derėtų rūpintis kūno švara: du kartus per dieną išsimaudyti ir valyti dantis, o vidinei – proto – švarai palaikyti būtina prisiminti šventą Viešpaties vardą. Vieni išpažįsta induizmą, kiti islamą ar krikščionybę, bet Viešpats yra vienas. Todėl kiekvienas turi giedoti šventą Viešpaties vardą, kad ir kaip šis skambėtų įvairiomis pasaulio kalbomis. Be to, visus vyrus reikia išmokyti tausoti savo sėklą – be reikalo jos nešvaistyti. Tai itin svarbu visai žmonijai. Tas, kuris neeikvoja savo sėklos tuščiai, tampa veiklus ir įgyja puikią atmintį, nepalaužiamą ryžtą bei milžinišką gyvybinę energiją. Kiekvieną reikia mokyti būti paprastu tiek mintyse, tiek jausmuose, o taip pat justi pasitenkinimą kūnu bei protu. Tokios ypatybės būtinos kiekvienam, kuris gimė žmogumi. Nesvarbu, kokioje valstybėje jis gyvena – pasaulietinėje ar bažnytinėje. Jeigu žmonės neišsiugdys šių trisdešimties dorybių, taika neįmanoma. Galiausiai rekomenduojama:
sevejyāvanatir dāsyaḿ
Kiekvienas turi tapti bhaktu, nes su meile ir atsidavimu tarnaujant Viešpačiui savaime įgyjamos visos kitos dorybės.
yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā
sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ
harāv abhaktasya kuto mahad-guṇā
manorathenāsati dhāvato bahiḥ
„Tame, kuris visiškai pasišventė tarnystei Kṛṣṇai, pamažu atsiskleidžia visos gerosios Kṛṣṇos ir pusdievių savybės. O tas, kuris neatsidavė Aukščiausiam Dievo Asmeniui, neturi jokių vertingų ypatybių, nes paklusdamas savo proto užgaidoms įsipainiojo į materialią egzistenciją ir vergauja išorinei Viešpaties energijai.“ (Bhāg.5.18.12) Kṛṣṇos sąmonės judėjimas skirtas visiems. Žmonija turėtų įvertinti jį itin rimtai ir vadovautis jo skelbiamais principais –  tuomet pasaulyje įsivyraus taika.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą