Prieš pradėdamas gyventi šventykloje nemokėjau nė dorai lyginti. Bet to teko išmokti pradėjus vienuolio-studento gyvenimą. Žinoma, tokie mokslai nėra kažkuo neįprasti.
Bet, štai, kad mokysiuosi puošimo gėlėmis meno aš nė sapnuoti nesapnavau. Čia ir dabar mes esame dvasiniame pasaulyje. Bet miegame patekę į specifinį sapną, kuriame sapnuojame, kad gimstame, siekiame tikslų, mirštame...
Tačiau ką mes veiksime pabudę? Kuo užsiima laisvi dvasinio pasaulio gyventojai? Viena iš veiklų, kurią jie įvaldę ir pritaiko, yra puošimas gėlėmis. Jie puošia patį Dievą, Jo aplinką... Ne todėl, kad jiems moka, bet iš meilės, norėdami, kad Krišnai būtų gražiau...
Dėl mokytojo malonės aš turiu galimybę reguliariai garbinti Dievybes (tam tikra meditacijos rūšis). Tai labai slėpiningas ir artimas bendravimas su Krišna, be galo nuostabus būdas išreikšti ir gilinti meilę Jam. Viešpats toks gražus... Jei mes puošiam Jį, siūlom valgius ir gražias dainas, norėdami kažką iš Jo gauti, mes negausime paties brangiausio - Jo paties. Ir priešingai: kiek mūsų veikloje bus tyro nesavanaudiško motyvo veikti Jo džiaugsmui, tiek Jis mums atsiskleis.
Materialistui Dievybių garbinimas tėra stabų kultas. Transcendentalistui tai - gyvas kontaktas su absoliučia asmenybe. O man tai - vienas iš nuostabiausių metodų, padedančių keisti širdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą