Vienaip ar kitaip, dvasinis širdies valymas - tai ilgas ir nelengvas darbas. Tad kiek daug siela praranda gaišdama ir nepradėdama jo dabar...
Aš esu Amerikoje nuo šio mėnesio pradžios, bet nebuvau dar išėjęs iš namo. Iš tiesų aš esu kosminiame erdvėlaivyje, o dar tiksliau - dvasiniame pasaulyje. Nors materialiai čia tik mažas namas, bet iš tikro čia - neribota dvasinė buveinė.
Praeitame dienoraščio įraše aš dalinausi, kaip mano mokytojas, atsidavęs savo mokytojo nurodymams ir nepaisydamas jokių gyvenimo aplinkybių, vykdo juos.
Šiame amžiuje užtenka kartoti šventus Dievo vardus, kad pasiektume tobulumą. Jei mes juos kartosime dėmesingai, automatiškai apsivalysime ir pasiruošime dvasinio mokytojo priėmimui. O tada Krišna atsiųs ir jį... Dvasinis mokytojas galutinai atvers mums švento vardo gelmes. Noriu trumpai papasakoti, kaip tai vyksta.
Visa vedų žinių atsivėrimo paslaptis yra dvasinio mokytojo nurodymų vykdymas. Dvasinis mokytojas turi būti bona fide - tai yra pats tvirtai prisijungęs prie autentiškos mokytojų-mokinių grandinės.
Štai mokytojų-mokinių grandinė, kurios mokykloje aš mokausi.
Mokinys turi mokytojo nurodymus padaryti savo gyvenimu ir siela. Kitu atveju kam jis tarnaus? Savo protui. Koks rezultatas tarnaujant jam? Jau milijardus metų jam tarnaujam. :) Kodėl nepamėginti kažko kito? Dažnai mokytojo nurodymai bus ne tokie, kurie patinka mūsų protui, bet lipdamas per tą protą ir nuoširdžiai mėgindamas tai atkikti žmogus daro geriausią paslaugą pačiam sau ir kartu visam pasauliui.
Kai valomės, iš proto ima lįsti visokie vabalai, krabai, kirmėlės ir vaiduokliai, kurie mėgina atitraukti mus nuo mokytojo nurodymų vykdymo. Bet mokinio užduotis - aštriu intelektu spirti visus vabalus lauk ir likti ištikimam savo pareigai. Žmogui, kuris nėra susidūręs su dvasine praktika, turėtų pasirodyti, kad tokia veikla yra lyg savęs praradimas, lyg smegenų išsiplovimas. Tačiau iš tiesų mokinio sąmonėje ima busti tikrasis "aš", kuris paprastai yra prispaustas proto diktato. Ir tas tikrasis "aš" yra mylintis. Būtent vedamas tikros dvasinės meilės mokinys atsižada savo asmeninio patogumo vardan Krišnos džiaugsmo. Taigi tai nėra surobotėjimas, bet priešingai - tai yra tikros sąmonės pažadinimas.
Visa Bhagavad-Gita pasakoja apie tai. Mokinys Ardžuna turėjo kalną abejonių, kurias mokytojas Krišna sutrupino, įtikindamas Ardžuną vykdyti mokytojo pamokymus.
Tai yra didelis išbandymas, didelis karas, kuris susideda iš mažų mūšių. Iš mažų pergalių ir pralaimėjimų. Norint pažadinti tyrą meilę Krišnai ir visoms gyvoms būtybėms vedos rekomenduoja vienintėlį procesą - visiškai atsiduoti mokytojo valiai, tarnaujant Jam su meile ir atsidavimu.
Netikras ego sakys: "aš nenoriu tarnauti jokiam mokytojui, aš tarnausiu tik Krišnai". Gerai. Tarnauti Krišnai reiškia daryti tai, ko Jis nori. Ko Jis nori? Bhagavad-Gitoje (4.34) Krišna sako:
Pasistenk tiesą sužinoti iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jam tarnauk ir klausk jo.
Save suvokusios sielos gali tave pamokyti, nes jos regi tiesą.
Tarnaujant mokytojui, gaunamas didžiausias turtas - mūsų sieloje ima busti potraukis Krišnai.
Štai kokias pamokas kiekvieną dieną man skaito mokytojas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą