Mielas dienorašti,

ačiū tau, kad kantriai lauki ir nepriekaištauji, kad neskiriu tau dėmesio...

Žinote, švetykloje vyksta remonto darbai. Šiandien darbininkus vaišinom šaltibarščiais - jiems patiko. :)

Pirmas veiksmas, kurį jie atliko atvykę į kiemą, - užsirūkė. Na, nemalonu man, bet aš paprašiau eiti rūkyti į gatvę. Vis dėlto tai - vienuolynas; vidaus taisyklės draudžia rūkyti jo teritorijoje... Na, bet jie tvirtai atsisakė:
- Neprilakstysi čia nuo stalažų kaskart, rūkiau ir rūkysiu.

Aš kiek pyktelėjau, bet susimąsčiau... Vėliau keliskart dar mėginau jiems griežčiau paaiškinti, bet supratau, jog vyrai rimti - nei pastumsi, nei patrauksi.

Kaip aš mąstau? Jei aš griežtai, su viršininko pagalba susitvarkysiu su šia bėda - jie manęs nekęs: "Kokia čia nesąmonė, dirbu taip jau 30 metų, o čia vaikėzas krišnaitas kreizuoja". O aš noriu, kad jie pabendravę apie vaišnavus galvotų teigiamai... Čia ir išbandymas, reikia perlipti per save.

Aš klausiu:
- Vyrai, ar patinka jums čia?

- Belekaip nepatinka.
- Mielieji, sakykit, o ką galėčiau padaryti, kad jums čia smagiau dirbti būtų?
- Patrauk saulę, kad taip nekepintų, - jau kiek linksmiau atsakė.
- O taip, čia tai paprasta man: aš turiu pažinčių ten, aukštai.

Na, tai jau juos prajuokino ir kiek pralaužė ledus.

Žinoma, galų gale jokia vaidyba ar technika nepadės. Tu turi mylėti žmogų. Na, jei ne mylėti, tai nors jį pamačius tau turi kilti pozityvūs jausmai. Tuomet žmogus ima tai jausti ir atsako tuo pačiu.

Ar gerai taip?